Paprotinė teisė – nerašytoji teisė (lot. ius non scripta); teisės normos (taisyklės), įgijusios teisinę galią, kadangi faktiškai jų buvo laikomasi kaip papročių ilgą laiką (lot. consuetudo). Tai yra - paprotinės taisyklės de facto reguliavo visuomeninius santykius.
Paprotinės normos tapdavo visuotinai privalomos pripažinus jų norminę reikšmę, prasmę ir būtinybę elgtis pagal jų imperatyvus (lot. opinio necessitatis arba opinio iuris) kurioje nors visuomeninių santykių srityje. Paprotinę teisę veikia ir visuomeniniai įpročiai, kiti nerašyti elgesio modeliai bei standartai.
Paprotinė teisė, veikianti tik tam tikroje teritorijoje, vad. observancija (pavyzdžiui, bendrijos, bendruomenės teisė). Ji yra teisės šaltinis.
Paprotinė teisė – pozityviosios teisės dalis, kadangi sukurta žmonių žmonėms. Kita pozityviosios teisės dalis – rašytinė teisė: kompetentingų asmenų, organizacijų nustatyta teisė – parlamento įstatymai, ministerijų norminiai aktai, darbdavio patvirtintos vidaus taisyklės ar kt.
Paprotinė teisė Kontinentinės teisės valstybėse negali būti pagrindas taikyti valstybines sankcijas už teisės pažeidimus (baudžiamoji teisė, administracinė teisė). Toks draudimas nėra įsakmiai įtvirtintas Angloamerikiečių teisėje (Common Law) ir tarptautinėje teisėje.