Pakalnė (Šilutė)

Pakalnė
Įvažiavimas į Pakalnę
Pakalnė
55°18′43″š. pl. 21°19′16″r. ilg. / 55.312°š. pl. 21.321°r. ilg. / 55.312; 21.321 (Pakalnė)
Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Šilutės rajono savivaldybė
Seniūnija	Rusnės seniūnija
Gyventojai (2021)	77
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) Vardininkas: Pakal̃nė Kilmininkas: Pakal̃nės
Istoriniai pavadinimai	vok. Pokallna

Pakalnė – kaimas Šilutės rajono savivaldybės pietvakariuose, 3 km į šiaurės vakarus nuo Rusnės, Rusnės saloje Nemuno deltos regioniniame parke. Iš pietryčių į šiaurės vakarus teka Pakalnės upė – viena Nemuno deltos atšakų, tekanti tarp Skirvytėlės ir Atmatos. Seniūnaitijos centras. Kaimo turizmo sodybos „Pakalnės vingis“ ir „Pakalnė“. Pakalnės vėtrungė pavaizduota Rusnės herbe.

Pasakojama, kad kadaise kaime gyveno našlė su sūnumi, kuris buvo geras šaulys. Vieną rytą būdamas arti dumburio, jis pastebėjo besimaudant du skaisčiai baltus balandžius. Pasigėrėjęs, jis ėmė ropoti arčiau ir prie krūmų rado du ryšulėlius moteriškų drabužių. Bežiūrinėdamas išgirdo moteriškus balsus ir pamatė dvi mergeles, skubančias į krantą. Tuomet griebė savo radinį ir paskubo namo, bet vienus baltus marškinius pametė.

Mergelės verkdamos ėmė prašyti jaunuolio sugrąžinti jų drabužius. Galiausiai arti namų vaikinas atlyžo ir grąžino mažiau gražiai merginai jos daiktus. Tuo tarpu gražesnioji nei maldaudama, nei verkdama neišprašė savo drabužių. Vaikinas juos užrakino namuose, stalinėje, ir motinai padavė raktą, prisakydamas, kad jokiu būdu neduotų mergelei to rakto, kitaip žūsianti.

Mergina apsigyveno pas vaikiną ir jo mamą, apsiprato, padėdavo ūkyje. Jaunuolis ją pamilo ir paprašė rankos. Mergelė sutiko. Vestuvių dieną ji buvo nuostabiai graži, akys priminė jūros mėlynę. Jie sėkmingai susituokė, susilaukė 4 vaikelių.

Praėjus 5 metams vyras išvyko Tilžėn. Likusi žmona paprašė anytos bent kartą parodyti jos drabužius, kuriuos ilgus metus vyras slepiąs. Jos prašymams, bučiavimams ir ašaroms senutė vistik nusileido, bet vos tik gražuolė palietė savo drabužius, suriko iš džiaugsmo ir žuvo kaip rūkas. Sugrįžęs vyras baisiai nuliūdo, dar bandė ieškoti apylinkėse, bet veltui.

Apie šią vandens mergelę daugiau niekas negirdėjo. Tik vasaros naktimis girdėti rauda – galbūt ne laiku palikusi šį pasaulį velionio dvasia, ieškanti ir niekaip nerandanti savo mylimosios.