Osmosas

Osmosas – tirpiklio (paprastai - vandens) molekulių difuzija pro puslaidę membraną iš mažos koncentracijos tirpalo į didelės koncentracijos tirpalą. Osmosinis slėgis susidaro toje membranos pusėje, kur būna didesnė ištirpusių medžiagų koncentracija.

Osmosą pirmasis 1748 m. pastebėjo Jeanas-Antoineʼas Nollet (Prancūzija). J. H. van’t Hoffas 1887 įrodė, kad osmoso reiškiniams tirpaluose galioja idealiųjų dujų dėsniai.

Dviejų tirpalų osmosinių slėgių skirtumą atspindi toniškumas. Tirpalai gali būti izotoniniai, hipertoniniai ir hipotoniniai:

• Izotoninis tirpalas yra toks, kai abiejose membranos pusėse ištirpusių medžiagų koncentracija yra tokia pati ir vandens molekulių į abi puses pereina vienodas kiekis.
• Hipotoninis tirpalas yra toks, kuriame tirpinio koncentracija mažesnė negu ląstelėje, todėl į ląstelę daugiau vandens molekulių įeina negu išeina. Tokiuose tirpaluose ląstelės išpampsta ir net susprogsta. Išsipūsdamos ląstelės hipotoniniame tirpale sukelia turgorinį slėgį. Žoliniams augalams šis slėgis padeda išsilaikyti statiems.
• Hipertoninis tirpalas yra toks, kuriame tirpinio koncentracija didesnė negu ląstelėje. Tokiuose tirpaluose ląstelės susiraukšlėja, nes netenka vandens.

Dėl osmoso vanduo organizmuose juda iš ląstelės į ląstelę, iš dirvožemio į augalo šaknies ląsteles.