Naujoji žemė (rus. Новая земля) – salynas Arkties vandenyne, tarp Barenco ir Karos jūrų. Priklauso Rusijai, Archangelsko sričiai.
Naujoji žemė susideda iš Šiaurės salos (48 900 km²), Pietų salos (33 300 km²) ir daugelio mažų salų. Bendras plotas apie 83 000 km². Šiaurės salos ilgis – 123 km, Pietų salos – 143 km. Salynas ištįsęs 925 km iš pietvakarių į šiaurės rytus. Tarp didžiųjų salų yra 2–3 km pločio Matočkin Šaro sąsiauris. Pietuose salyną nuo Vaigačo salos skiria 50 km pločio Karos Vartų sąsiauris. Didžiųjų salų vakariniuose krantuose yra fiordų.
Naujoji žemė yra Uralo–Pai Chojaus paleozojaus raukšlėtosios srities tęsinys. Išilgai salų eina kalnagūbris (didžiausias aukštis 1547 m). Jis yra suskaidytas gilių slėnių. Pietų salos pietuose yra 100–150 m aukščio kalvota lyguma. Apie pusę Šiaurės salos ploto užima ledynai; ledynų yra ir kitose salose.
Saloje vyrauja jūrinis arktinis klimatas. Kovo (šalčiausias mėnuo) vidutinė temperatūra nuo –14 iki –22 °C. Žiemą būna stiprūs vėjai (iki 50 m/s). Rugpjūčio (šilčiausias mėnuo) vidutinė temperatūra 2,5–6,5 °C. Visur daugiametis įšalas.
Naujojoje žemėje upių nėra daug. Be to, žiemą jos iki dugno būna įšalusios. Salose vyrauja arktinės dykumos ir tundra.
Naujojoje žemėje gyvena 2,6 tūkst. gyventojų (2006). Taip pat salose gyvena vietiniai gyventojai – nencai (apie 100 žmonių). Jie užsiima medžiokle ir žvejyba. Pagrindinės gyvenvietės: Belušia Guba, Rogačiovas.
Šaltojo karo metu Naujojoje Žemėje vyko branduoliniai bandymai. Paskutinis bandomasis branduolinis užtaisas susprogdintas 1990 m.