Natūralioji kalba – neuropsichologijos, kalbotyros ir kalbos filosofijos terminas, kuriuo vadinama bet kuri žmonių naudojama, kartojama ir kintanti natūraliai susidariusi kalba. Natūralioji kalba gali būti įvairių formų, dažniausiai sakytinė arba gestų. Natūraliosios kalbos skiriasi nuo dirbtinių arba formaliųjų kalbų, naudojamų programuojant kompiuterius ar studijuojant logiką.
Natūraliosios kalbos apibrėžimas
Plačiąja prasme, natūralioji kalba gali būti apibrėžta kaip besiskirianti nuo
- specialiai sukurtos dirbtinės kalbos, pavyzdžiui, programavimo,
- dirbtinės tarptautinės pagalbinės kalbos,
- gyvūnų kalbų, tokių kaip banginių ar kitų jūrinių žinduolių garsiniai signalai arba bičių šokiai.
Visos tarptautinių kalbų atmainos yra natūraliosios kalbos, taip pat ir susijusios su preskriptyvizmu ir kalbos priežiūros (reguliavimo) institucijomis. (Palyginti su bendrinėmis kalbomis, tarmės laikytinos savaiminiais, nesunormintais kalbos variantais.) Pavyzdžiui, bendrinė prancūzų kalba yra prižiūrima Prancūzijos akademijos ir klasifikuojama kaip natūralioji kalba (sakykime, natūraliosios kalbos apdorojimo procese), nes prancūzų kalbos preskriptyviniai aspektai jos nepadaro pakankamai dirbtinės, kad ji būtų tokia laikoma, arba pakankamai kontroliuojamos, kad ji taptų natūralia kontroliuojamąja kalba.
Kontroliuojamosios kalbos
Kontroliuojamosios kalbos yra natūraliųjų kalbų pogrupis, jose gramatika ir žodynas buvo apriboti siekiant išvengti dvipramybių ir sudėtingumo. Tai gali būti pasiekta mažinant aukščiausiojo laipsnio ir prieveiksmių, netaisyklingųjų veiksmažodžių formų vartojimą. Pagrindiniai kontroliuojamosios kalbos tikslai – palengvinti jos supratimą negimtakalbiams arba supaprastinti jos kompiuterinį apdorojimą. Plačiai žinomas kontroliuojamosios kalbos pavyzdys galėtų būti paprastoji techninė anglų kalba, pradžioje sukurta aerokosminės ir aviacinės pramonės žinynams.
Tarptautinės dirbtinės kalbos
Būdamos dirbtinės, tarptautinės pagalbinės kalbos, pavyzdžiui, esperanto ir interlingva, nelaikomos natūraliosiomis kalbomis, išskyrus galimus gimtakalbius šių kalbų vartotojus. Natūraliosios kalbos vystosi svyruojant žodynui ir sintaksei, kad palaipsniui gerėtų žmonių bendravimas, o esperanto kalba XIX a. pabaigoje buvo sukurta lenkų akių gydytojo L. Zamenhofo.
Palyginti greitai sintezės būdu organiškai sunorminus dvi ar daugiau jau egzistuojančių natūraliųjų kalbų ir nelaikomą kalba pidžiną išvysčius į patvarią kreolų kalbą, buvo sudarytos kai kurios natūraliosios kalbos. Pavyzdžiui, Haičio kreolų kalba turi savo gramatiką, žodyną ir literatūrą. Pasaulyje ja kalba daugiau kaip 10 milijonų žmonių ir ji yra viena iš dviejų oficialiųjų Haičio Respublikos kalbų.
1996 m. buvo 350 šeimų, kuriose vienas ar daugiau narių yra gimtakalbiai esperanto kalbos vartotojai. Kita tarptautine pagalbine kalba, vadinama latino sine flexione, plačiai nebekalbama.