Mišrieji ir plačialapiai miškai

Europoje jie išplitę į pietus nuo spygliuočių miškų ir siaura juosta nusidriekia nuo Norvegijos iki Uralo kalnų. Šioje miškų juostoje yra ir Lietuva. Mišrieji miškai yra tarpinė juosta tarp spygliuočių ir plačialapių miškų, todėl juose drauge auga ir spygliuočiai, ir plačialapiai medžiai. Plačialapių medžių (ąžuolų, liepų ir kt.) čia yra gerokai mažiau nei smulkialapių (beržų, drebulių). Beržai ir drebulės išplito šioje zonoje po to, kai buvo iškirsti anksčiau augę plačialapiai medžiai. Šiuose miškuose, lyginant su taiga, vešlesnė bei įvairesnė žolinė augalija.

Mišrieji miškai gerokai daugiau nukentėję nuo žmonių ūkinės veiklos, nei spygliuočiai. Šių miškų pasikeitusi ne tik rūšinė sudėtis, bet ir daug jų yra iškirsta, jie nesudaro ištisinės dangos.

Šis biomas užima didžiausius plotus Europoje. Vakarų ir Vidurio Europoje jie driekiasi plačia juosta, tačiau tolstant į žemyno gilumą ir keičiantis klimatui ji siaurėja. Plačialapiams miškams būdingi klevai, liepos, kaštonai ir kiti medžiai. Labiausiai paplitę ąžuolai, skroblai ir bukai.

Bukas – drėgmę ir šilumą mėgstantis medis, todėl auga ten, kur iškrinta pakankamai kritulių, t. y. jūrinio (arba tarpinio) klimato srityse (Europos rytuose bukai neauga). Bukai auga tankiai, todėl jų girios yra gana tamsios. Ąžuolas, atvirkščiai, labiau pakantus šalčiams, todėl paplitęs rytinėje Europos dalyje. Ąžuolai mėgsta šviesą, todėl ąžuolynai kiek retesni, šviesesni. Bukų ir ąžuolų mediena labai patvari, todėl nuo seno naudojama įvairiems dirbiniams gaminti.

Plačialapių miškų pomiškyje daug krūmų: lazdynų, gudobelių ir kt. Vešli žolinė augalija.

Plačialapiai Europos miškai labai paveikti žmogaus ūkinės veiklos. Dirvožemiai čia derlingi, todėl nuo seno žmonės kirto šiuos miškus, o jų vietoje, suarę dirvas, vertėsi žemės ūkiu. Dėl to plačialapių miškų plotai Europoje labai sumažėjo, o kai kur jų neliko visai. Dabar daugelis iškirstų miškų atsodinami (dažniausiai pušimis).

Mišriuosiuose ir plačialapių miškuose daug stambiųjų žvėrių ir kailinių žvėrelių būdavo sumedžiojama viduramžių riterių ir karalių medžioklėse. Nemažai jų išnaikinta per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Šiuose miškuose paplitę daugelis taigos „gyventojų“: lūšys, lapės, vilkai, taurieji elniai, briedžiai, stirnos, barsukai, šeškai, kiaunės. Jų daugiau išliko Europos rytuose. Belovežo rezervate Lenkijoje ir Baltarusijoje, Lietuvos draustiniuose saugomi stumbrai.

Šioje juostoje gyvena dauguma taigos paukščių, be to, volungės, lakštingalos, kėkštai, gegutės, slankos, geniai ir daug kitų; pastaraisiais metais kai kuriose vietose įvežta fazanų.