Minija (Mingė)

Minija
Mingės pakrantė
Minija
55°21′47″š. pl. 21°16′59″r. ilg. / 55.363°š. pl. 21.283°r. ilg. / 55.363; 21.283 (Minija)
Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Šilutės rajono savivaldybė
Seniūnija	Kintų seniūnija
Gyventojai (2021)	30
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Mìnija Kilmininkas: Mìnijos Naudininkas: Mìnijai Galininkas: Mìniją Įnagininkas: Mìnija Vietininkas: Mìnijoje
Istoriniai pavadinimai	vok. Minge
Vikiteka	Minija (Mingė)

Minija (arba Mingė) – žvejų gatvinis kaimas Šilutės rajono savivaldybėje, 7 km į pietus nuo Kintų, Minijos upės žemupyje, Nemuno deltos regioniniame parke. Minijos seniūnaitija.

Kaimo namai išsidėstę abipus Minijos (fasadais į upės pusę), išlikę XIX a. pabaigos pastatų. Geras susisiekimas vandens transportu su Rusne, Ventės ragu, Nida ir kitais Kuršių Nerijos kurortais. Pastaraisiais metais Mingėje sparčiai vystomas vandens ir kaimo turizmas. Yra jachtų ir motorlaivių prieplauka, turizmo paslaugų bendrovė „Mingės egzotika“, kaimo turizmo sodyba „Ėvė“.

Vienintelis gatvinis kaimas, kuriame gatvę atstoja upė, tačiau tilto per upę greta nėra – artimiausias Rūgalių–Povilų tiltas per Miniją stovi už 4 km į šiaurę. Dėl gražaus, unikalaus gamtovaizdžio dar vadinamas „Lietuvos Venecija“. Gatviniame rėžiniame išretėjusiame žvejų kaime sodybos kurtos abipus Minijos upės skersiniuose rėžiuose, pastatai statyti paupyje greta prieplaukų. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje daugiausia buvo statomi Mažajai Lietuvai būdingi mūriniai ir mediniai pastatai – autentiškų pastatų neišliko. Dauguma gyvenamųjų namų buvo dvigaliai, pagrindiniu fasadu atsukti į upę, tvartai su paaukštintomis pastogėmis – ertikiais. Kaimo planinė struktūra susiklostė XVIII a.– XIX a. pabaigoje. Po Pirmojo pasaulinio karo kaimas pamažu nyko.

Senasis kaimo pavadinimas – Minė (tai liudija užrašai ant kryžių kapinėse Ventėje). Kaimas kūrėsi Kuršių marių pakrantėje prie Minijos upės žiočių. Minimas nuo 1540 m. – tada jame gyveno 11 činšininkų ir 2 privilegijuotos vokiečių šeimos. Ilgainiui dėl Minijos ir Nemuno atšakos Atmatos plukdomų sąnašų didėjant sausumos plotams kaimas atsidūrė atokiau nuo marių ir iš pamario kaimo tapo upiniu. Dėl žemaičių iš Didžiosios Lietuvos ir vokiečių iš kitų Prūsijos kunigaikštystės regionų imigracijos gausėjo gyventojų. Nuo 1601 m. veikė karčema, nuo 1736 m. – pradžios mokykla. XVIII a. kaimas nukentėjo nuo nuolatinių karų ir maro.

1802 m. įsteigta burių, vėliau ir valčių dirbtuvė. 1817 m. buvo 31 m., XIX a. viduryje – 76 sodybos, Mingė tapo vienu didesnių Kintų parapijos kaimų. XIX a. įsteigta burių siuvykla, burinių valčių dirbtuvė, 1827 m. įrengta vandens matavimo stotis. Nuo 1850 m. veikė pašto agentūra ir vaistinė, joje pardavinėtos ir lietuviškos knygos. XIX a. pabaigoje iškastas perkasas į Atmatą, nutiestas akmenimis grįstas kelias į Kintus. Ties Minge buvo pertvarkomi sieliai. Gyventojai vertėsi žvejyba, pievininkyste, pjovė ir pardavinėjo nendres stogams dengti. Kaimas neturėjo gatvių – buvo susisiekiama upe valtimis.

XX a. pradžioje 70 proc. gyventojų buvo lietuvininkai. 1939 m. buvo 28 sodybos. Po Antrojo pasaulinio karo tarybinė valdžia iš Didžiosios Lietuvos atkėlė apie 20 šeimų. Po karo kairiajame krante įrengtas galingas žolės miltų gaminimo aparatas, dešiniajame – galvijų ferma. 1948–1959 m. Mingė buvo Kintų Rozos Liuksemburg žvejybos artelės, 1959–1990 m. – Jono Čiulados žuvininkystės ūkio gyvenvietė. XXI a. pradžioje pradėta plėtoti vandens ir kaimo turizmą.