Mažasis ledynmetis – klimato vystymosi laikotarpis; ledynmetis. XIII a. pradžioje dreifuojantys ledai išplito pietyn į Šiaurės Atlantą, taip pat padidėjo ir ledynai Grenlandijoje. Treji liūtinio lietaus metai nuo 1315 m. pradėjo neprognozuojamo oro erą Šiaurės Europoje, kuri tęsėsi iki pat XIX a. Šiuo laikotarpiu didėjančių ledo kiekių įrodymų rasta visame pasaulyje. Kiti šaltiniai teigia, kad tarp 1600 m. ir 1850 m. didelių svyravimų nebuvo.
Chronologija
Mažojo ledynmečio pradžia laikomos įvairios datos. Pradžia laikoma, pvz., 1250 m., kuomet pradėjo daugėti dreifuojančių ledų Šiaurės Atlante, taip pat 1300 m., nuo kada šiltos vasaros nebūtinai pasitaikydavo Šiaurės Europoje; 1315 m., dėl liūčių ir Didžiojo 1315-1317 m. bado; 1550 m., teorinė pasaulinio ledyno didėjimo pradžia; 1650 m., kai buvo pirmasis klimatinis minimumas.
Vienas seniausių šaltinių, kalbančių apie klimato kaitą yra 1046 m. Anglosaksų kronikos: „Ir tais pačiais metais po vasario antros atėjo žiema su šalnomis ir sniegu ir su visokiais blogais orais, nebuvo nei vieno gyvo žmogaus, kuris galėtų prisiminti tokią rūsčią žiemą kaip ši, tiek pagal mirštančių žmonių ir sergančių galvijų skaičių; tiek paukščiai, tiek ir žuvys smarkiai nukentėjo per didelį šaltį ir badą“.
Priešingai pradžios datai, beveik visi mokslininkai sutaria, kad Mažasis ledynmetis pasibaigė XIX a. viduryje.