Lietuvos-Voluinės sutartis – 1219 m. taikos sutartis tarp Lietuvos, Deltuvos, Žemaitijos ir kitų žemių kunigaikščių pasiuntinių ir Voluinės didžiojo kunigaikščio Romano Mstislavičiaus našlės Romanovos bei jos sūnų Danieliaus Haličiečio ir Vasilkos. Sudaryta Voluinės Vladimire.
Istorija
Lietuvos-Voluinės sutartį trumpai aprašė Ipatijaus metraštis. Pasak šio metraščio, sutartį sudarė 21 lietuvių kunigaikščio pasiuntinys: penkių vyriausiųjų kunigaikščių (Živinbudas, Daujotas, jo brolis Viligaila, Dausprungas ir jo brolis Mindaugas), žemaičių kunigaikščių (Erdvilas, Vykintas), Deltuvos kunigaikščių, t. p. Bulaičių ir Ruškaičių atstovai. Sutartis galiojo maždaug iki 1238 m. Manoma, kad šioje sutartyje paminėtų žemių kunigaikščiai įsipareigojo padėti Voluinės kunigaikštystei gintis nuo Lenkijos ir Černigovo kunigaikščių, kurie pretendavo į Voluinės sostą, Voluinės kunigaikščiai – neprieštarauti Lietuvos politinės įtakos stiprėjimui Juodojoje Rusioje, priklausiančioje Voluinės kunigaikštystei.
Reikšmė
Lietuvos-Voluinės sutartis – pirmas patikimas istorinis faktas, kad XIII a. pradžioje jau gyvavo Lietuvių žemių konfederacija, pirmasis žinomas besikuriančios Lietuvos valstybės diplomatinis aktas ir svarbus istorijos šaltinis. Remdamasis sutartimi ir kitais istorijos šaltiniais istorikas Edvardas Gudavičius apytikriai nustatė minimų kunigaikščių ir jų grupių valdas, jų santykius. Sutartis atspindi didėjančią Lietuvos žemių konfederacijos įtaką Vidurio ir Rytų Europos šiaurinėje dalyje, akivaizdžiai rodo, kad XIII a. pirmaisiais dešimtmečiais konfederacija sugebėjo ne tik gintis, rengti žygius į gretimas šalis, bet ir plėtoti diplomatinę veiklą.
Sutarties tekste pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas Mindaugas.