Laukas (prūs. lauks) – Senovės Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemdirbių laukininkų kaimo bendruomenė, susidedanti iš pavienių ūkių, bet bendrai valdanti dalį žemės ūkio naudmenų ir kartu atliekanti kai kurias gamybines funkcijas.
Istoriografija
Laukai minimi XIV a. pabaigos - XV a. pradžios Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose (Lithauische Wegebericht), didžiojo kunigaikščio žemių užrašymuose bajorams ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės sąrašuose.
Teritorija
Laukas apėmė didelį žemės plotą su daugeliu sodžių. Dirbamą žemę laukininkai buvo pasidaliję. Kiekviena sodyba savo dalį tvarkė kaip nuosavybę, o kitos naudmenos (pievos, miškai, vandenys) naudotos bendrai. Keli ar keliolika laukų sudarė žemę, turinčią pilį ir kunigaikštį.
Teisės
Ūkiniams ir administraciniams reikalams nagrinėti perduodant valdžios simbolį krivūlę buvo šaukiama laukininkų sueiga kuopa. Laukas dar turėjo seniūną bei kuopos teismą. Per kovas su kryžiuočiais, daugiausia Žemaitijoje laukas sudarė karinį gynimosi vienetą. Ginantis nuo priešų lauko teritorija būdavo užblokuojama nukirstais medžiais.
Lauko bendruomenės paprotinės teisės kai kurios normos buvo įrašytos į Lietuvos Statutą. 1588 m. III Statute kalbama apie lauko bendruomenės atsakomybę, jeigu jos teritorijoje randamas lavonas, apie laukininkų pareigą pėdsakais sekti vagį - užvarę ant pėdų galvijus ar kitaip jas panaikinę laukininkai turėdavo bendrai atlyginti nukentėjusiajam už nuostolius.
Stiprėjant valstybės valdžiai, vietoje kunigaikščių valdyti žemių buvo siunčiami didžiojo kunigaikščio vietininkai, tijūnai. Žemes imta vadinti valsčiais, lauko žmones - valsčionimis, arba valstiečiais. Laukai išnyko XVI a., kai per Valakų reformą valstiečiai buvo sukelti į gatvinius kaimus, o kaimai sujungti į vaitystes. Vėliau išliko tik lauko organizacinių požymių – sueigos, prievolių, ypač kelių taisymo, pasiskirstymas.