Kuršininkų kalba (kurš. kursineeki wahloda; latv. kursenieku valoda; vok. Nehrungskurisch) – nykstanti latvių kalbos tarmė, stipriai paveikta lietuvių kalbos (žemaičių tarmės), vokiečių žemaičių tarmės ir vokiečių kalbos.
| Kuršininkų kalba Kursineeki wahloda | |
| Kalbama | - |
|---|---|
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
| Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė
|
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba | - |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | - |
| ISO 639-2 | bat |
| ISO 639-3 | xcu |
| SIL | - |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
Susiformavo XV–XVIII a., kai dalis Latvijos Kuršo gyventojų persikėlė į Šventosios, Palangos apylinkes bei Rytprūsių pajūrį, Kuršių neriją ir sumišo su lietuviais, vokiečiais ir apylinkėse gyvenusių kuršių bei prūsų palikuonimis. Kuršių nerijoje kuršininkų tarmė XIX a. vyravo, XX a. didesnį vaidmenį ėmė įgauti vokiečių kalba. Pagal 1927 m. išleistą kuršininkų žodyną 60 proc. žodžių buvo tokie patys kaip ir latvių kalboje, 26 proc. buvo skoliniai iš vokiečių ir 13 proc. - skoliniai iš lietuvių kalbos.
1945 m. šiaurinėje Kuršių nerijos dalyje dar buvo apie 245 šeimos, kuriose kalbėta kuršininkų tarme. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje praktiškai visi kuršininkai atsidūrė Vokietijoje. 2002 m. Vokietijoje dar buvo 7 asmenys, mokantys kuršininkų tarmę. Kuršių nerijoje yra likę 9 asmenys, kurie save laiko kuršininkais ir geriau ar blogiau kalba šia tarme.
Patys kuršininkai savęs niekada nelaikė latviais bei savo kalbos nelaikė latvių kalbos tarme, nes jų atmintyje migracija iš Kuršo neišliko, juolab kad migracijos metu dar nebuvo susiformavusi „Latvijos“ ir „latvių“ sąvoka. Dėl intensyvių kalbinių kontaktų, ypatingo socialinio statuso ir istorinių-politinių aplinkybių tarmė nuolat kito, o jos vartojimo plotas sparčiai mažėjo. Tarmė nebeperduodama kitai kartai, dėl to artimiausiu metu išnyks. Tarmę intensyviai tyrinėja Klaipėdos universiteto mokslininkai (tarp jų Dalia Kiseliūnaitė), universitete sukaupta daug medžiagos ir vykdomos ekspedicijos.
Istorija
Kuršininkų protėviai į Kuršių neriją, kurią jie vadino kuse kape, pradėjo keltis XV a. iš vakarinių Kuršo sričių. Tuo metu ten jau buvo išplitusi latvių kalba, tačiau kuršininkai išlaikė ir kai kuriuos kuršių kalbos archaizmus, o vėliau nuo tolesnės latvių kalbos raidos buvo izoliuoti.
Vėliau jų kalbą stipriai veikė lietuvių ir vokiečių kalbos (iš pradžių kolonistų vokiečių žemaičių tarmė, vėliau literatūrinė vokiečių kalba, kuri mokyta mokyklose). Pietinėje nerijos dalyje kuršininkų tarmė anksti buvo išstumta vokiečių kalbos, o šiaurinėje išliko ilgiau.