Kunigiškių piliakalnis

Pajevonio piliakalnis

Koordinatės

54°31′23.5″ š. pl. 22°50′13.2″ r. ilg. / 54.523194°š. pl. 22.837000°r. ilg.

Vieta

Vilkaviškio rajonas

Seniūnija

Pajevonio seniūnija

Aukštis

10 m

Plotas

150x76

Priešpilis

gyvenvietė

Naudotas

II a. - XIII a.

Žvalgytas

1963-1964

Tirtas

1994 m.

Kultūros vertybių registras

Kodas

AR1422 / 22991, 22992, 3698 /A246KP

Pajevonio piliakalnis su gyvenviete arba Kunigiškių piliakalnis (dar vadinamas Pilies kalnu) – piliakalnis ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 22992) Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, 0,8 km į šiaurės vakarus nuo Kunigiškių kaimo (Pajevonio seniūnija), 1,3 km į pietvakarius nuo Pajevonio, Jevonio ir Ėglupio santakos kyšulyje.

Piliakalnis

Piliakalnio šlaitai statūs, 10 m aukščio. Aikštelė ovali, 150x76 m dydžio. Ją juosia pylimas, pietrytiniame pakraštyje apie 4 m aukščio ir 24 m pločio, iš kitų pusių – iki 2 m aukščio ir 11 m pločio. Pietrytinėje pusėje piliakalnis įtvirtintas dar vienu pylimu ir dviem grioviais. Už aikštelės pylimo – pirmasis 3,6 m pločio ir 1,65 m gylio griovys, už jo – 1,5 m aukščio ir 10 m pločio pylimas bei antrasis 2,8 m pločio ir 1,8 m gylio griovys. Aplink piliakalnį buvo įsikūrusi 12 ha papėdės gyvenvietė.

Tyrimai

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1963–1964 m. atliko Vilniaus universiteto archeologinė ekspedicija, tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas. Tyrė piliakalnio aikštelę ir pylimą, ištirtas 900 m² plotas. Aikštelėje aptiktas iki 0,8 m storio kultūrinis sluoksnis. Rasta pastatų liekanų, geležinių strėlių antgalių, peilių, ylų, pincetų, žalvarinių segių, kabučių ir žiedų, akmeninių galąstuvų, molinių verpstukų, lipdytos brūkšniuotu, grublėtu lygiu ir gludintu paviršiumi keramikos, Romos moneta.

Nustatyta, kad pietrytinės pusės didysis pylimas iš žemės, akmenų ir rąstų tvirtintas tris, kiti po du kartus. Pradžioje aikštelės krašte iškasto 1,4 m pločio, 1,3 m gylio griovio vietoje vienas nuo kito per 7–24 cm buvo sukalti beržiniai 11–25 cm skersmens rąstai, kurie prilaikė horizontaliai krautus rąstelius. Pirmasis pylimas buvo 3 m aukščio, antrasis paaukštintas 1 m. Trečiasis pylimas buvo 6 m aukščio, 20 m pločio. Jo paviršius grįstas akmenimis. Ant ankstesnio mažesnio 1 m aukščio pylimo stovėjo medinė užtvara. Pylimų statybos etapai liko nedatuoti.

Gyvenvietėje, kuri tirta 1963–1964 m. ir 1994 m., išliko iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis. Rasta židinių, ūkinių duobių, metalo lydymo krosnelės liekanų, geležies šlako, keramikos, lipdytos lygiu, grublėtu ir gludintu paviršiumi. Piliakalnis datuojamas II a. – XIII a. Atsiradimo data: I a. – VI a., vėlesnis piliakalnio sluoksnis sunaikintas arimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612; Dėl išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir pastatų ir patalpų, skirtų saugoti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes, sąrašų patvirtinimo – 2007-02-07; Nr. 193. Paminklo teritorijos plotas 89000 m². Išmatavimai: 470 m ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi ir iki 320 m pločio.

Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Aplinkiniai piliakalniai