Kristijonas Donelaitis

Gimė laisvųjų valstiečių šeimoje 1714 m. sausio 1 d. Karaliaučiuje gyveno 1722–1746 m., iš pradžių – pas brolį Pričkų, kuris buvo auksakalys, žymus muzikos ir fizikos prietaisų dirbėjas, pagaminęs pirmąjį šiame krašte fortepijoną. Apie 1731 m. K. Donelaitis įstojo į Karaliaučiaus katedros Knypavoje mokyklą (Albrechto kolegiją), kurią baigė 1736 m. 1736–1740 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą.

1740–1742 m. Stalupėnų mokyklos muzikos mokytojas ir choro vedėjas, nuo 1742 m. mokyklos vedėjas (rektorius). 1743 m. spalio 21 d. įšventintas į kunigus Karaliaučiuje. Nuo 1743 m. iki mirties – Tolminkiemio klebonas. Pastatydino mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, bažnyčią.

Pradedant atstatyti Tolminkiemio bažnyčią, 1967 m. archeologai priešais altorių rado K. Donelaičio palaikus ir nugabeno juos į Vilnių tyrimams. Nustatyta, kad K. Donelaitis buvo stamboko sudėjimo, 174 cm ūgio. 1969 m. archeologas V. Urbonavičius atkūrė poeto atvaizdą. 1979 m. birželį palaikai sugrąžinti Tolminkiemin – jie pro Merkinę ir Kybartus atvežti automobiliu ir palaidoti senojoje vietoje įrengtame mauzoliejuje.

Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, komponavo muziką, dirbo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus. Pirmieji du poeto gyvenimo Tolminkiemyje dešimtmečiai buvo nepalankūs jo kūrybiniam darbui. Atsidėti kūrybai trukdė įtempti santykiai su vietos valdžia; jį slėgė tautiškai mišrios (2/3 vokiečių, 1/3 lietuvių) parapijos administravimas, klebonijos ūkio reikalai. Kliudė ir Septynerių metų karas (1756–1763 m.), kuris 1756 m. tiesiogiai palietė Tolminkiemį.

Literatūrinį darbą K. Donelaitis pradėjo apie 1740–1743 m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu – „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“ (apie 1750–1760 m., L. G. Rėza paskelbė rinkinyje „Aisopas“ 1824 m.). Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus; pasakėčioms būdinga emocingumas, ilgi moralai.

K. Donelaitis sukūrė eiliuotą pasakojimą „Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą“, eilėraščių vokiečių kalba (žinomi trys). Išliko K. Donelaičio laiškai J. Jordanui (MII, 1 lietuvių, 1 vokiečių kalba), įrašai gimimo metrikų knygose (1743–1754 m., 1757–1770 m., 1774–1779 m., vokiečių kalba), žemių separacijos bylos dokumentai (1775–1778 m.), mokyklų vizitacijos, bažnyčios statybos, parapijos administravimo raštai (1756–1767 m.), autobiografinio ir dalykinio pobūdžio „Žinios“ (1773–1779 m.), skirtos būsimam Tolminkiemio klebonui, brošiūra apie separacijos naudą (1769 m., vertimasis iš vokiečių kalbos).

Pagrindinis straipsnis – Metai (Donelaitis).

Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė veikiausiai 1765–1775 m., tiksli data nežinoma. K. Donelaitis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas (saugo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime. Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K. Donelaičio raštų leidėjas buvo Liudvikas Rėza, „Metus“ jis paskelbė 1818 m. Ciklo dalis L. Rėza kiek patrumpino, paredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą.

Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, didaktika, sodri, žodinga kalba. Ji parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį.

„Metai“ išversti į vokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų kalbas.

Kristijonas Donelaitis iš visų, parapijose sakančių pamokslus lietuviškai, tikėjosi, kad gerai mokėtų lietuvių kalbą. Nežinomam įpėdiniui Tolminkiemio parapijoje jis rašė:

Principingas lietuviškas nusistatymas aptinkamas K. Donelaičio vokiškame laiške J. G. Jordanui, kuris dirbo atokiau nuo lietuviškų Rytų Prūsijos teritorijų – Kilyse (Kilgiuose). K. Donelaitis prašo adresato „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti“. Ir imperatyviai priduria: „Gerų lietuvių šiais laikais reta.“

Pirmasis paminklas K. Donelaičiui pastatytas Klaipėdos centre (skulptorius Petras Deltuva).

K. Donelaičio garbei Pamyro kalnuose pavadinta Donelaičio viršūnė (5837 m), taip pat vienas Merkurijaus planetos kraterių – Donelaičio krateris.

1985 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatyta A. Bražinsko opera „Kristijonas“.

2012 m. atlikta Broniaus Kutavičiaus oratorija „Metai“.

Tolminkiemyje įkurtas Donelaičio memorialinis muziejus.

2025 m. pabaigoje Kaliningrado srities valdžia demontavo K. Donelaičio paminklą Gumbinės centre.