Konstantinas Šakenis

1899 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. 1901 m. už dalyvavimą studentų riaušėse iš universiteto pašalintas. Vėliau priimtas į Peterburgo technologijos instituto Mechanikos fakultetą, bet 1905 m. prasidėjus revoliucijai, studijas teko nutraukti.

Grįžęs į Lietuvą, Vilniuje vienerius metus dirbo laikraščio „Vilniaus žinios“ redakcijoje, bendradarbiavo laikraščiuose „Viltis“, „Vairas“, „Lietuvių balsas“. 1910 m. baigęs mokslus Peterburgo technologijos institute nesusigundė karjeros perspektyvomis Rusijoje, grįžo tėvynėn, nuo 1912 m. dėstė fiziką Vilniaus Aleksandro gimnazijoje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pavedimu steigė amatų dirbtuves ir mokyklas, vėliau Voronežo lietuvių gimnazijos inspektorius, direktorius. Nuo 1918 m. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas.

1918–1919 m. vienas Lietuvos technikų draugijos ir Aukštųjų kursų steigėjų. Aktyviai įsitraukė į švietimo pertvarką, skleidė naujas didaktines pažiūras ir europietiškas pedagogikos naujoves. Rūpinosi vadovėlių leidyba, parašė ir 1918 m. išspausdino trijų dalių fizikos vadovėlį gimnazijoms, paruošė lietuviškų fizikos terminų žodynėlį. Dirbo Lietuvos geležinkelyje, kartu su kitais parengė lietuvišką geležinkelio technikos žodyną.1925 m. paskirtas Panevėžio valstybinės gimnazijos direktoriumi, tais pačiais metais pradėjo dirbti Švietimo ministerijoje.

1926 m. po valstybės perversmo Antanui Smetonai tapus Respublikos Prezidentu, pagal tautininkų sąrašą tapo Trečiojo Seimo nariu. 1927 m. gegužės 3 d. – 1929 m. rugsėjo 23 d. Augustino Voldemaro XIV Ministrų kabinete ir vėliau iki 1934 m. birželio 12 d. Juozo Tūbelio XV Ministrų kabinete – švietimo ministras. 1934–1940 m. valstybės kontrolierius. 1936 m. Ketvirtojo Seimo pirmininkas.

Aktyviai dalyvavo ne tik kultūrinėje bei šviečiamojoje veikloje, bet ypač – politiniame gyvenime. Buvo Tautos pažangos partijos valdybos Centro komiteto narys, Lietuvių tautininkų sąjungos veikėjas. 1930 m. – vienas Lietuvių tautininkų fondo steigėjų.

1930 m. Vytauto Didžiojo jubiliejinio komiteto pirmininkas, nuo 1934 m. Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininkas. 1937 m. Lietuvos inžinierių draugijos pirmininkas.

Domėjosi grožine literatūra ir istorija. 1909 m. vertė į lietuvių kalbą ir laikraštyje „Viltis“ leido kai kuriuos Adomo Mickevičiaus raštus, 1924 m. išvertė „Poną Tadą“. 1933 m. parašė knygą „Aušra ir jos gadynė“. 1935 m. išleido monografiją „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje ligi Lietuvos nepriklausomybės atgavimo“.

1941 m. birželio 14 d. okupacinės sovietų valdžios suimtas ir po tardymo ištremtas į Angarlagą Sibire. Po 10 metų perkeltas į Krasnojarsko kraštą. 1956 m. jau palaužtos sveikatos grįžo į Lietuvą.

Palaidotas Vabalninko senosiose kapinėse.