Komorų sultonatai

Svahilių civilizacija
Zandžas
Svahilių miestai-valstybės:
Mogadišas, Barava, Kismaju, Lamu, Mombasa, Pemba, Zanzibaras, Kilva, Komorai, Kelimanė, Sofala
Portugalijos Rytų Afrika
Omano imperija
Zanzibaro sultonatas
Kolonijos XIX-XX a.:
Italijos Somalis, Britų RA, Vokietijos RA, Portugalijos RA, Prancūzijos Madagaskaras
Nepriklausomybė:
Somalis, Tanzanija, Kenija, Mozambikas, Komorai, Majotas

Komorų sultonatai – Komorų salose (dab. Komorų Sąjunga ir Prancūzijos valda Majotas) XIV-XX a. egzistavusios smulkios musulmoniškos valstybėlės, valdomos sultonų. Jie laikomi Suahilių civilizacijos dalimi.

2026 m. šešios šių sultonatų sostinės (medinos) buvo įtrauktos į pasaulio paveldo sąrašą. Jos tapo pirmuoju pasaulio paveldo objektu Komoruose.

Komorų salos buvo apgyvendintos keliomis bangomis. Pirmieji salų gyventojai buvo bantų kilmės žemdirbiai ir žvejai bei austroneziečiai, atplaukę per Indijos vandenyną iš Malajų salų. Salose išplito bantų kalbos, ir kiekvienoje susiformavo atskira kalba: shingazidja, shimwali, shinzwani ir shimaore Jie formavo smulkias vadystes, valdomas valdovų tituluojamų phany, tibe ir pan.

Rytų Afrikoje plečiantis Suahilių civilizacijai, XI–XIII a. į salyną atsikraustė arabų ir persų pirkliai iš Širazo. Jie tuokėsi su vietiniu elitu, įvedė islamą, pastatė pirmąsias akmenines mečetes ir įkūrė dinastijas. Jie išplatino suahilių kalbą kaip prekybos ir komunikacijos tarp salų kalbą, titulavosi sultonais arba mfalme. Nors sultonatai buvo islamiški, Komoruose išliko stipri vietinė afrikietiška tradicija – turtas ir socialinis statusas būdavo paveldimi pagal moteriškąją liniją. Todėl norėdami įtvirtinti savo valdžią sultonai turėdavo vesti vietos kilmingų šeimų moteris.

Sultonatai tapo neatsiejama Suahilių kranto prekybos dalimi, tarnaudami kaip tiltas tarp Rytų Afrikos ir Madagaskaro. Pakrantės miestai (medinos) sparčiai augo. Jose išdygo koralinio kalkakmenio rūmai ir gynybinės sienos.

Skirtingose salose formavosi skirtingi salų valdymo modeliai. Anžuanas (Ndzuwani), Mohelis (Mwali) ir Majotas (Mawuti) dažniausiai turėjo vieną stiprų sultoną. Galingiausias tarp jų buvo Anžuanas: iš pradžių jis valdė Mohelį, tačiau šiam 1830 m. atsiskyrus, 1835 m. pajungė Majotą, kuriame skirdavo vietininkus (qadi).

Grand Komoras (Ngazidja), tuo tarpu, liko susiskaidęs į 11 kariaujančių sultonatų. Stipriausi buvo du vakarinėje salos pakrantėje - Icandra ir Bambao, kurie tiesiogiai valdė prekybą su Afrikos pakrante (Kilva ir Msumbidžiu). Saloje sultonai nuolat konkuravo ir tam tikrais laikotarpiais stipriausias jų įgydavo titulą sultan tibe. Nepaisant to, jų valdžia būdavo labiau nominali.

XVII a. sultonatai buvo įtraukti į Omano imperijos hegemoniją. Tačiau šiai nusilpus prasidėjo politinis vakuumas. XVIII a. pabaigoje sustiprėjo sakalavų piratų iš Madagaskaro antpuoliai. Piratai degino medinas, grobė turtą ir išsivarė tūkstančius gyventojų į vergiją. Kai kurios salos (ypač Mohelis) beveik visiškai ištuštėjo. Nusilpę sultonai nesugebėjo susivienyti. Jie pradėjo samdyti užsienio karius taip atverdami kelią Europos valstybių kolonizacijai.

Paskutinis Majoto vietininkas Andriantsoly 1841 m. pardavė salą Prancūzijai už metinę pensiją ir apsaugą. Taip Majotas tapo prancūzų placdarmu regione. 1886 m. Prancūzai padėjo Bambao sultonui Said Ali bin Said Omar jėga pajungti kitus 10 Gran Komoro sultonatų. Ilgainiui likusios salos pasirašė protektorato sutartis su Prancūzija.

1912 m. Prancūzija oficialiai aneksavo salas, paskelbė jas savo kolonija ir galutinai panaikino sultonų titulus bei teisinę jų galią.

Komorų medinų architektūra yra unikalus suahilių kultūros reiškinys, atspindintis globalų Afrikos ir musulmoniškos civilizacijų maišymąsi. Kadangi šie miestai kūrėsi izoliuotame vulkaniniame salyne, čia susiformavo savitas statybos stilius. Jam būdingas koralų naudojimas, gynybinė struktūra ir griežtas socialinis erdvių padalijimas.

Koralas ir vulkaninis akmuo buvo svarbiausia statybinė medžiaga. Koralai būdavo kertami tiesiai iš jūros dugno. Jie yra lengvi, lengvai apdirbami, o svarbiausia – puikiai izoliuoja šilumą, todėl pastatų viduje visada vėsiau. Iš jų buvo išgaunamos kalkės, kurias sumaišius su smėliu ir vandeniu buvo gaminamas itin tvirtas skiedinys. Taip pat pamatams ir išorinėms gynybinėms sienoms statyti buvo naudojamas vietinis bazaltas, suteikiantis pastatams pilką spalvą.

Miestams būdingos siauros, labirintus primenančios gatvelės, monumentalios penktadienio mečetės ir didingi valdovų rūmai. Medinų gatvės yra tyčia suprojektuotos itin siauros ir vingiuotos. Tai apsaugodavo nuo kaitrios saulės ir klaidindavo užpuolikus. Daugelis medinų buvo apjuostos storomis sienomis. Ncudžinis iki šiol garsėja kaip „miestas su septyniais vartais“. Kiekviena medina centre turėdavo atvirą aikštę (bangwe), kurios tarnavo kaip politinės ir socialinės erdvės, kur vyresnieji susirinkdavo priimti sprendimų.

Į gatvę išeinančios namų sienos beveik neturi langų. Šeimos gyvenimas orientuotas į vidų – į privatų vidinį kiemą (sahn). Namams būdingos daka, dengtos akmeninės verandos ar nišos prie įėjimo. Čia šeimininkas galėjo priimti svečius ar pirklius neįsileisdamas jų į privatų šeimos kiemą. Savininko statusą geriausiai rodė durys. Jos būdavo gaminamos iš kietmedžio ir gausiai puošiamos arabeskomis, geometriniais raštais, Korano tekstais.

Penktadienio mečetės yra monumentaliausi medinų pastatai. Jos išsiskiria masyviomis koralinėmis kolonomis, laikančiomis stogą, dailiai dekoruotomis maldos nišomis (mihrab) ir kvadratiniais arba cilindriniais minaretais. Nors šiandien dauguma sultonų rūmų yra griuvėsiai, jų liekanos rodo buvusią prabangą. Jie turėjo kelis aukštus, galybę arkų, menių ir galingus įtvirtinimus, skirtus apsaugoti sultoną nuo sukilimų.

Istorinių Komorų sultonatų medinos
Pasaulio paveldo sąrašas
Moronio mečetė
Vieta	Komorai
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	iii, iv
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 1768
Regionas**	Afrika
Įrašymo istorija
Įrašas	2026  (48-oji sesija)
Vikiteka:	Komorų sultonatai
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Šešios iš senųjų sultonatų medinų yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Objektų sąrašas

Pavadinimas	Nr.	Iliustracija	Administracija
Moronis	1768–001		Grand Komoras
Ncudžinis	1768–002		Grand Komoras
Icandra	1768–003		Grand Komoras
Ikonis	1768–004		Grand Komoras
Mucamudu	1768–005		Anžuanas
Domonis	1768–006		Anžuanas

•  Tanzanija: Kilva Kisivanis ir Songo Mnara (1981)
•  Mozambikas: Mozambiko sala (1991)
•  Tanzanija: Zanzibaro akmeninis miestas (2000)
•  Kenija: Lamu senamiesis (2001)
•  Kenija: Gedžio istorinis miestas ir archeologinė vietovė (2024)