54°53′39.7″ š. pl. 23°55′42″ r. ilg. / 54.894361°š. pl. 23.92833°r. ilg.
 | |
|---|---|
 | |
| Šalis | Lietuva |
| Miestas | Kaunas |
| Adresas | Totorių g. 6 |
| Atšaka | sunitai |
| Statybinė medžiaga | mūras |
| Pastatyta | 1931-08-21 m. |
Kauno mečetė – mečetė, esanti Kaune, Totorių g. ir Trakų g. kampe, dabartinio Ramybės parko šiaurės vakarinėje dalyje. Išilginė ašis orientuota pietų – šiaurės kryptimi. Pagrindinis fasadas atgręžtas į Totorių gatvę. Už 200 m į šiaurę įrengtas Tibeto skveras. Tai vienintelė mūrinė mečetė Lietuvoje.
Istorija
1847 m. pagal patvirtintą Kauno plėtros planą buvo įsteigtos Kauno senosios kapinės, kuriose proporcingai pagal to meto gyventojų etninę ir religinę priklausomybę buvo suskirstyti atitinkami sklypai: katalikų bažnyčiai, liuteronams, stačiatikių bažnyčiai ir musulmonams (anksčiau vadinamų mahometais). Vietinis totorių kilmės kaunietis Aleksandras Iljasevičius, žinomos „Turkiškos kepyklos“ Kaune savininkas, tarpininkaudamas su vietine valdžia, gavo leidimą statyti naujus Dievo namus – mečetę – paskirtoje teritorijoje. 1906 metais prie dabartinės Totorių gatvės, jis savo mirusių tėvų atminimui, kurie buvo palaidoti kapinėse (miziare), pastatė medinę mečetę (10x8 m²). Taip pat netoli mečetės buvo pastatytas medinis pastatas, kuris buvo suskirstytas į imamo namus ir medrasą (vaikų savaitgalinė mokykla). Visa teritorija buvo prižiūrima bei aprūpinta gražiu sodu. Kapinių rytinėje pusėje buvo laidojami vietinės totorių musulmonų bendruomenės nariai. Šios bendruomenės narių buvo apie 120. Yra žinoma, jog netoli totorių musulmonų kapinių buvo palaidoti apie šimtas turkų kareivių, kurie mirė nelaisvėje Kaune per Rusijos – Osmanų karą 1877–1878 metais.
Mūrinės mečetės statyba
Tarpukaryje totorių musulmonų Kaune buvo vos 100 narių (skaičiavo šeimos narius). Tuo metu jie tvirtai skelbė esantys lietuviais, priešino save su „amžinu Lietuvos priešu“ Lenkija, tad naujasis kongregacinis musulmonų centras persikėlė iš Vilniaus į Kauną. Šioje totorių bendruomenėje iš naujo atsirado ištikimybė Vytauto Didžiojo metodologijai bei kultūrai. 1930 m. Lietuvoje minit 500-ąsias Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties metines, tuometinės valdžios sprendimu (vadovaujant Juozui Tūbeliui) ir atsižvelgiant į musulmonų religinės bendruomenės iniciatyvą buvo nuspręsta pastatyti vienintelę mūrinę mečetę laikinojoje sostinėje vietoje senosios medinės mečetės (projektas patvirtintas Vidaus reikalų ministerijos vyr. inspektoriaus Antano Macijausko). Tuo metu Kauno musulmonų bendruomenę vienijo jos pirmininkas Chalilis Janušauskas (Ipolitas) (1876-1938), bendruomenės imamas Adomas Chaleckas vyresnysis ir bendruomenės muedzinas Dovyd Ambajevas. Mečetė buvo pastatyta valstybės ir visuomenės suaukotomis lėšomis kaip padėka totoriams musulmonams už indėlį į Lietuvos valstybingumo saugojimą senovėje ir tuometinėje Lietuvoje.
Tuo metu vienintelės mūrinės mečetės Baltijos šalyse statyba prasidėjo 1930 metais Kaune, buvusių senųjų kapinių musulmonų konfesijos teritorijoje. 1930 m. balandžio 30 d. mečetės projektą parengė autoritetingiausias to meto bažnyčių architektas Vaclovas Michnevičius ir architektas Adolfas Netyksa. Statybos prasidėjo tais pačiais metais pavasarį. Statyba truko vienerius metus. Šis vienintelis sumodernintų rytietiškų formų architektūrinis statinys duris tikintiesiems atvėrė 1931 m. rugpjūčio 21 d. „Įvyko iškilmingos tos mahometonų maldyklos pašventinimas. Šia proga Kauno mahometonų parapija pasiuntė švietimo ministrui padėkos raštą už suteiktą vyriausybės pašalpą tai mečetei statyti.“ (iš laikraščio „Mūsų rytojus“) Kompaktiškoje, nedidelio tūrio mečetėje susipina istorinės formos ir rytietiški motyvai, kuriais išryškinama statinio paskirtis. 1933 m. liepos 15 d., vyko pamaldos Žalgirio mūšio pergalės dienai paminėti.
Mečetės veikla
Po Antrojo pasaulinio karo mečetės veikla nutraukta. Ji buvo nacionalizuota (1941 m.) ir uždaryta (1947 m.). Mečetė neteko vidaus dekoro. Per daugiau nei 40 metų maldos namus bandyta pritaikyti įvairioms visuomenės reikmėms. Čia buvo įkurtas Kauno miesto archyvo sandėlis, Valentino Dikulio cirkas, 1959 m. – kavinė-skaitykla. XX a. 9 dešimtmetyje maldos namuose pagal architekto Zenono Dargio projektą iš pietų pusės pristatyta atvira gelžbetoninė galerija ir buvo įkurta vaikų biblioteka „Rytas“ (1970-1973), vėliau M. K. Čiurlionio muziejaus fondų saugykla (1986 m.). Atgimimo laikotarpiu, 1990 metais, Kauno miesto taryba priėmė sprendimą suremontuoti patalpas ir mečetę grąžinti tikintiesiems. 1991 metais surengtos pirmosios pamaldos.
2007–2008 m. atliktas kapitalinis minareto remontas. 1996 m. gruodžio 23 d. Kauno mečetė įrašyta į LR kultūros paveldo objektų sąrašą. 2018 m. Lietuvos kultūros vertybė. 2019-2020 m. mečetė restauruota.
Architektūra
Mečetė sumūryta iš tuščiavidurių betono blokelių, viduje ir išorėje tinkuota. Perdangą laiko metalinės sijos. Pertvaros medinės, stogas dengtas skarda, kupolai – cementinėmis čerpėmis. Mečetės planas susideda iš kvadratinės maldų patalpos ir stačiakampio prieangio, prie kurio prijungtas bokštas – minaretas. Virš minareto ir kupolo iškeltos smailės su pusmėnuliais.
Viduje, pirmajame aukšte įrengta kvadrato plano maldų salė vyrams. Pietinėje, kiblos sienoje, nukreiptoje į Meką, įrengta puošni mihrabo niša. Jos dešinėje, kampe pastatytas vienintelis baldas salėje – minbaras (sakykla). Lubose įtaisytas medinis kupolinis skliautas. Moterims skirta stačiakampė patalpa įsikūrusi antrame aukšte, į kurią pakylama laiptais per atvirą galeriją (balkoną) iš vyrų salės. Galeriją riboja medinė ažūrinė balkono tvorelė. Sovietmečiu panaikinti buvę autentiški laiptai patekti į galeriją iš prieangio. Moterų galerijos balkonas užsibaigia pusapskrite sąramos arka. Pagal 1972 m. projektą betoninis balkonas buvo išplėstas už arkos ribų, todėl jis išsikiša į vyrų maldos salę.
Galerija
- Mečetė nuo gatvės
- Maldų salė iš antro aukšto
- Vaizdas į moterų galeriją
- Kupolinis skliautas su sietynu
- Mihrabas su maldos kilimėliu