Karusės mūšis

Tuo metu dar vyko Didysis prūsų sukilimas (1260–1274 m.) prieš Vokiečių ordiną, o Lietuva pradėjo kovą su Voluine (tęsėsi 1269–1275 m.), todėl žemaičiai galėjo vykdyti žygius į šiaurę. Pasinaudodamas proga, kaip manoma, Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis užpuolė Livonijos ordiną ir užšalusios Baltijos jūros ledu pasiekė Saremos salą. Grįždami su grobiu prie Muhu sąsiaurio jie susidūrė su jungtine Livonijos ordino ir danų kariuomenės įgula iš Talino.

Livonijos ordinas, jau atsigavęs po 1260 m. Durbės mūšio buvo gerai pasiruošęs – surinkęs didelę armiją jis rengėsi pulti Žemgalą.

Kryžiuočiai ir danai puolė pirmi. Lietuviai sustatė roges pusračiu ir pasinaudoję jomis kaip barikada, ietimis išbadė į rogių tarpus įsipainiojusius riterių žirgus, o tada ir pranašumo netekusius priešo riterius. Eiliuotosios Livonijos kronikos (XIII a. pab.) duomenimis, žuvo 52 riteriai, Livonijos ordino krašto magistras Otonas Luterbergas (vok. Otto von Lutterberg), danų vadas Eilartas ir beveik 600 lengvai ginkluotų karių. Buvo sužeistas Lealio vyskupas.

Tai buvo penktasis didžiausias Livonijos pralaimėjimas XIII a. Livonijos ordino vadovybė Vokiečių ordino didžiojo magistro paprašė atsiųsti pagalbos ir naują krašto magistrą.

Naujasis magistras Andreas Vestfalis (Andreas von Westfalen) nusprendė pakelti Livonijos prestižą, 1270 m., sužinojęs apie kitą lietuvių ruošiamą žygį, jis iškeliavo užkirsti kelio. Tačiau gerokai didesnis lietuvių dalinys netikėtai atakavo jo stovyklą ir užmušė patį Andreasą ir dar 20 jo riterių. Šių pralaimėjimų žiemgaliai neišnaudojo ir 1271 m. pradžioje surengtos kampanijos metu naujasis Ordino magistras Valteris fon Norteke atkūrė Ordino valdžią Tervetėje, Mežuotnėje ir Raktėje (Žagarėje).