Karačiajų-balkarų kalba (Къарачай-Малкъар) – tiurkų kalbų šeimos kalba, priklausanti kipčiakų pogrupiui. Vartojama karačiajų ir balkarų, gyvenančių Šiaurės Kaukaze, daugiausia Rusijos Karačiajų Čerkesijos ir Kabardos-Balkarijos respublikose, taip pat Artimuosiuose Rytuose, Turkijoje, Vidurinėje Azijoje. Kalbančiųjų skaičius – virš 300 tūkst. žmonių.
| Karačiajų-balkarų kalba Къарачай-Малкъар | |
| Kalbama | Rusija (Šiaurės Kaukazas), Turkija |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 302 748 |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | į šimtuką nepatenka |
| Kilmė | Altajaus – tiurkų – kipčiakų – kipčiakų-kumų – karačiajų-balkarų |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba |  Karačiajų Čerkesija Kabarda-Balkarija |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | - |
| ISO 639-2 | krc |
| ISO 639-3 | krc |
| Geografinis paplitimas | |
| |
 Vikipedija Karačiajų-balkarų kalba | |
Išskiriamos dvi pagrindinės tarmės: bendrinė (karačiajų-baksanų-čegemų) ir aukštutinių karačiajų. Pagrindinis jų skirtumas – garsų c-č tarimas. Pirmoji rašto sistema, sudaryta ~1920 m. rėmėsi arabų raštu, 1924–1936 m. naudota lotynų abėcėlė, o 1936 m. pereita prie kirilicos.
Dabartinė karačiajų abėcėlė:
| А а | Б б | В в | Г г | Гъ гъ | Д д | Дж дж | Е е |
| Ё ё | Ж ж | З з | И и | Й й | К к | Къ къ | Л л |
| М м | Н н | Нг нг | О о | П п | Р р | С с | Т т |
| У у | Ў ў | Ф ф | Х х | Ц ц | Ч ч | Ш ш | Щ щ |
| ъ | Ы ы | ь | Э э | Ю ю | Я я |