Jurijus Andropovas (rus. Юрий Владимирович Андропов; 1914 m. birželio 15 d. – 1984 m. vasario 9 d.) – Tarybų Sąjungos valstybės veikėjas, armijos generolas, gen

Gimė Nagutskoje (Stavropolio gub.) 1914 m. birželio 15 d., geležinkelio valdininko šeimoje. Andropovo tėvas Vladimir Konstantinovič Andropov ir motina Jevgenia Fainštein buvo žydai. Vėliau paaiškėjo, kad Jurijus Andropovas suklastojo savo biografiją.

Jis 1930 m. įstojo į komjaunimą ir dirbo Mozdoke.

1939 m. baigė aukštąją partinę mokyklą, 1940–1944 m. buvo Karelijos komjaunimo Centrinio Komiteto I sekretorius, 1947–1951 m. Karelijos KP CK II sekretorius. Antrojo pasaulinio karo metu dalyvavo partizaniniame judėjime, 1951 metais persikėlė į Maskvą, kur pradėjo dirbti visasąjunginės komunistų partijos (VKP) CK. Po Stalino mirties išsiųstas į Vengriją, kur 1954–1957 m. dirbo pasiuntiniu, buvo vienas pagrindinių 1956 metų Tarybinės kariuomenės intervencijos Vengrijos revoliucijos metu organizatorių, įtikinęs Chruščiovą įsikišti. Jis taip pat vienas svarbiausių 1968 m. Prahos pavasario Čekoslovakijoje kruvino nuslopinimo organizatorių. 1979 metais J. Andropovas pasisakė už TSRS armijos intervenciją į Afganistaną.

1962–1967, 1982 m. gegužę – lapkritį TSKP CK sekretorius, KGB pirmininkas 1967–1982 m., nuo 1973 m. politinio biuro narys. Dar prieš tapdamas generaliniu sekretoriumi, buvo vienas įtakingiausių TSKP CK politinio biuro narių, faktiškai valdžiusių šalį paskutiniais Brežnevo valdymo metais.

Gyvenimo pabaigoje

Trumpo Andropovo valdymo laikotarpiu bandyta pagerinti ekonominę situaciją bei sumažinti korupciją, suorganizavo antialkoholinę kampaniją, mėgino gerinti darbo discipliną. Jo ilgalaikis palikimas buvo energingų reformatorių, tokių kaip Jegoras Ligačiovas, Nikolajus Ryžkovas ir Michailas Gorbačiovas iškėlimas. Užsienio politikoje pokyčių beveik nebuvo.

1984 m. vasario 9 d. sutrikus inkstų veiklai J. Andropovas mirė.