Jaronio duobė

Jaronio duobė
Vieta	Kirdonys, Biržų rajonas
Artimiausia didesnė gyvenvietė	Pabiržė
Jaronio duobė
Koordinatės	56°10′25.93″ š. pl. 24°33′26.99″ r. ilg. / 56.1738694°š. pl. 24.5574972°r. ilg. / 56.1738694; 24.5574972
Plotas	0,11 ha
Įkurtas	1964 m.

Jaronio duobė, anksčiau Kirdonių įgriuva – natūralaus karstinio reljefo tipiška piltuvo formos smegduobė, valstybės saugomas geologinis gamtos paminklasKirdonių kaime (Pabiržės sen.), Biržų regioniniame parke, Tatulos kraštovaizdžio draustinyje. Pasiekiama iš kelio  125  Biržai–Raubonys , 1,8 km į šiaurę.

Jaronio duobė užpildyta vandeniu, primena nedidelį ežerėlį. Ją užpildo kritulių ir gruntinis vanduo. Gretimų sodybų gyventojai jį semia ūkinėms reikmėms tenkinti.

Duobė pavadinta pagal gretimos senos sodybos buvusio savininko Antano Jaronio, mirusio 1989 m. pavardę, nes Kirdonių kaimo teritorijoje yra labai daug karstinių įgriuvų - sausadugnių ir su vandeniu. Anksčiau, 1990 m. duomenimis, gamtos paminklas buvo paženklintas mediniu stogastulpiu bei informacine lenta su įrašu: „Kirdonių įgriova. Geologinis paminklas. Prieš 300 milijonų metų iš čia tyvuliavusios jūros druskų susidarė gipso sluoksniai. Ištirpus gipsui ir įgriuvus susidariusiai tuštumai, 1957 m. atsirado įgriova“.

Įgriuva staiga atsivėrė 1957 m. kovo mėn. Pasak vietinių gyventojų, prieš jai susidarant drebėjo žemė ir girdėjosi dundėjimas. Pirmosiomis dienomis po įgriuvimo smegduobė buvo apie 10 – 12 m skersmens, didesnio kaip 14 m gylio savotiškas šulinys su beveik stačiomis rudo riedulingo priemolio sienomis, nusileidusiomis iki 8 – 9 m gylio, o žemiau matėsi 10 – 15 m skersmens ir apie 3 m aukščio ovališkas „rentinys“ iš suskeldėjųsių ir aptrupėjųsių viršutinių devoninių gipso, selenito bei dolomito sluoksnių. Duobė priminė didžiulį molio katilą su apskritu gipso piltuvu dugne. Ilgainiui, byrant statiems priemolingiems kraštams, naujoji smegduobė viršutinėje dalyje plėtėsi, mažėjo jos gylis. Praėjus vos keletui metų, nuo subyrėjusio grunto užsikimšo apačioje esantys požeminiai kanalai, ėmė kauptis paviršinis kritulių vanduo, ir įgriuva tapo ežeriuku. Pradiniame etape telkinyje vandens gylis buvo iki 10 m. Būta pora atvejų, kai iš šios smegduobės visas susitelkęs vanduo buvo išbėgęs per dugne atsinaujinusias kiaurymes, kurias po kiek laiko vėl sandariai užkimšo nuo stačių šlaitų suvirtęs molingas gruntas.

Kirdonių karstinė įgriuva 1964 m. paskelbta gamtos paminklu, 1985 m. – respublikinės reikšmės paminklu. Buvo didžiausia Lietuvoje.

Vertikalusis urvas su vandens poveikiui neatspariomis uolienomis buvo susidaręs dar ledynmetyje. Gipsą vėliau tirpino horizontaliai cirkuliavęs vanduo. Vandens lygiui laipsniškai žemėjant, tuštuma gilyn vis platėjo, kol pasidarė tokia didelė, kad apiręs gipso ir dolomito skliautas neišlaikė, nugarmėjo žemyn, o su juo ir visas 8 – 9 m storio priemolio sluoksnis. Jo vandens lygis šioje įduboje nebūna pastovus: pavasarinio polaidžio laikotarpiu vanduo netgi ne visada sutelpa, išsilieja per kraštus, o labiausiai jis nuslūgsta sausringiausiais metu tarpsniais.

Saugomų teritorijų valstybės kadastro 2020 m. spalio mėn. gamtos paminklo apraše nurodyti beveik apvalios karstinės įgriuvos duomenys: ilgis – 34 m, plotis – 31 m, gylis – 7,34 m, plotas – 0,106 ha. Buvo užsipildžiusi vandeniu (~0,5 m žemiau aplinkinio paviršiaus). Krantai apaugę krūmais ir nendrėmis, priminė paprastą kūdrą ar nedidelį ežeriuką. Vandens lygis gali būti nepastovus, nes praeityje fiksuota ir visiškų duobės nusausėjimų. Lygio nepastovumas priklauso ir nuo sezono: pavasario polaidžio laikotarpiais vanduo kartais išsilieja į aplinkines pievas, sausringais – nuslūgsta. Duobėje telkšantis vanduo gėlas hidrokarbonatinis (mineralizacija 320 mg/l, kietumas 5,51 mg-ekv/l), neturi ryšio su požeminiu karstiniu (sulfatiniu) vandeniu.