Ispaniškasis gripas – ypač užkrečiama gripo epidemija, pareikalavusi nuo 25 iki 50 milijonų žmonių aukų. Epidemija plito 1918–1920 metais visame pasaulyje.
Manoma, kad liga plisti pradėjo Kinijoje (1918 m.), kur iš ančių arba kiaulių persimetė žmonėms, nors patikimų duomenų apie tai nėra. Epidemijos mastą ispaniškasis gripas pasiekė JAV, pasižymėdamas labai dideliu mirčių skaičiumi (apie 3 % susirgusiųjų mirė, palyginus su 1/1000 kitų gripo epidemijų atvejais). Greitai (maždaug per tris mėnesius) išplito Europoje ir per jos kolonijas visame pasaulyje, tapdamas pasauline pandemija. Prancūzijoje ispaniškasis gripas nusinešė apie 408 000 gyvybių, nors karo meto cenzūra neleidžia gerai įvertinti epidemijos masto. Europoje apie naująją epidemiją pirmiau pranešė kare neutralios valstybės Ispanijos spauda, kuri nebuvo varžoma cenzūros, nors epidemija jau buvo nusiaubusi Prancūziją ir kitas šalis. Dėl to gripas gavo „ispaniškojo“ pavadinimą, nors pačioje Ispanijoje buvo vadinamas „prancūziškuoju gripu“. 1918 m. gegužės mėnesį Ispanijoje šia gripo forma buvo užsikrėtę 8 milijonai žmonių.
Mirė daugiausia jauni žmonės (20–40 metų), kas yra keista, nes jaunimas paprastai labiau atsparus gripui. Manoma, kad užsikrėtusių buvo apie 50 % tuometinio pasaulio gyventojų (1 milijardas iš 2 milijardų pasaulio gyventojų). Mirusiųjų nuo gripo buvo daugiau nei žuvusių per visą Pirmąjį pasaulinį karą.
Inkubacinis laikotarpis – 2–3 dienos, vėliau 3–5 dienas reiškėsi simptomai: temperatūra, imuninės sistemos susilpnėjimas.
Ligą sukėlė viruso H1N1 atmaina. Panašus virusas sukėlė 2009 metų kiaulių gripą.