Indų muzika

Indų muzika – Indijos subkontinento gyventojų muzikinių tradicijų, stilių ir formų visuma. Platesne prasme – Pietų Azijos muzika, apimanti Indijos ir Šri Lankos, Pakistano, Nepalo ir Bangladešo tradicinę ir šiuolaikinę muziką, išeivijoje gyvenančių etninių indų muziką. Indų muzika apima klasikinę muziką (skiriamos dvi tradicijos: Šiaurės Indijos arba hindustaniškoji, ir Pietų Indijos, arba karnatakiškoji), teatro ir šokio, populiariąją ir kino, įvairių Indijos tautų (tamilų, telugų, marathų, bengalų, gudžaratų) liaudies muziką.

Svarbiausi klasikinės muzikos stiliai ir žanrai – dhrupadas, chajalis, kavalis, gyta, varna, kritė. Žymiausi Pietų Indijos kompozitoriai – Tjagaradža (1767–1847), Mutusvamis Dykšitaras (1776–1835), Šjama Šastris (1792–1827).

Gyvuoja septyni klasikinio šokio ir teatro stiliai: bharanatanatjam, kathakas, kathakali, kūčipūdi, orisi, manipuri.

Indų muzikos instrumentai skirstomi į aerofonus (orinius), chordofonus (styginius), idiofonus (saviskambius) ir membranofonus.

Šiaurės Indijos instrumentai

Chordofonai: rūdra vyna (ilgoji citra su dviem tuščiavidurio moliūgo rezonatoriais), vičitra vyna (ilgoji citra be dalmenų), sarodas (trumpakaklė liutnia), sitaras (ilgakaklė liutnia, turi 27 stygas), surbaharas (primena sitarą, tik didesnis ir žemiau skambantis), santūras (cimbolai, trapecijos formos, turi 99 stygas, kurios užgaunamos mediniais plaktukėliais). Aerofonai: bansuris (skersinė bambuko fleita), šachnajus (pers. „Karališkoji fleita“; dvigubo liežuvėlio šalmaja, kūgiškos formos). Membranofonai: pakhavadžas, tampūra (dvigubas būgnelis).

Pietų Indijos instrumentai (vietinės kilmės)

Sarasvatės vyna (liutnia su dviem rezonatoriais), mridanga (dviejų membranų būgnas), kandžyra (gyvatės odos tambūrinas su barškučiais), ghatamas (molio puodynė), tavilas (dviejų mambranų būgnas; pritaria nadasvarai), venu (bambuko fleita), nadasvara (ilga P. Indijos šalmaja; dvigubas bambuko liežuvėlis ir kūgiškas korpusas).