Haličo kunigaikštystė, Galicijos kunigaikštystė (senąja rytų slavų kalba: Галицкоє кънѧжьство, ukr. Галицьке князівство) – Rusios kunigaikštystė, gyvavusi XII amžiuje Galicijos istoriniame regione: dabartinės Ukrainos Lvovo, Ternopolio, Ivano Frankivsko srityse bei gretimose teritorijose Lenkijos Pakarpatės vaivadijoje.
| Галицкоє кънѧжьство Haličo kunigaikštystė | |||||
| Buvusi kunigaikštystė | |||||
| |||||
| |||||
| Sostinė | Haličas | ||||
| Kalbos | senoji slavų | ||||
| Valdymo forma | Monarchija | ||||
| Haličo kunigaikščiai | |||||
| 1141 — 1153 (pirmas) | Vladimiras Volodarevičius | ||||
| 1189–1199 (paskutinis) | Vladimiras Jaroslavičius | ||||
| Era | Viduramžiai | ||||
| - Atsiskyrė nuo Černigovo | 1141 m., 1141 | ||||
| - Susijungė su Voluine | 1191 m. | ||||
Ji taip pat valdė vakarų Podolę (Chmelnickio ir Vinycios sritys), kontroliavo vadinamąją Berladę (ukr. Берладь) - teritorijas šiaurės rytų Rumunijoje, Moldavijoje ir Ukrainos Odesos srityje.
Istorija
Iki kunigaikštystės sukūrimo teritorijoje gyveno baltieji chorvatai, kuriuos vėliau užvaldė Kijevo Rusia, o nuo X a. – nuo pastarosios atskilusi Vladimiro kunigaikštystė. Haličo žemėse susiformavo dalinės Peremišlio, Trebovlės, Zvenigorodo kunigaikštystės. 1124 m. Trebovlės kunigaikštis Ivanas Vasilkovičius įkūrė dar vieną feodalinę valdą aplink Haličo miestą, kuri tapo kunigaikštystės pirmtake.
1141 m. mirus Ivanui, Peremišlio kunigaikštis Vladimiras Volodarevičius sujungė Peremišlį su Haliču ir Trebovle, o sostinę perkėlė į Haličą, taip sukurdamas Haličo kunigaikštystę. 1144 m. jis prisijungė ir Zvenigorodą.
1144 m. Kijevo didysis kunigaikštis Vsevolodas Olgovičius surengė karo žygį į Haličą, kuriame taip pat dalyvavo Voluinės, Černigovo, Turovo, Perejeslavlio, Smolensko kunigaikščiai, o puolimas susilaukė Lenkijos karaliaus Boleslovo paramos. Tačiau žygis baigėsi nesėkmingai. Vėliau Kijevo kunigaikščiai ne kartą rengė žygius į Haličą, tačiau paimti šios kunigaikštystės nepavyko. Haličo giminaičiai giminiavosi su įtakingomis Rusios giminėmis, o 1173 m. padėjo į Kijevo sostą pasodinti Voluinės kunigaikštį Jaroslavą Iziaslavičių.
Mirus Haličo kunigaikščiui Jaroslavui Osmomislui, prasidėjo vidaus neramumai. Jaroslavas paliko kunigaikštystę savo nesantuokiniam sūnui Olegui, nors jo bojarinai rėmė santuokinį įpėdinį Vladimirą. Į įpėdinystės karą įsitraukė ir Vladimiro dėdė Vsevolodas Didysis Lizdas, Voluinės kunigaikštis Romanas Mstislavičius, Vengrija, Lenkija, net Imperatorius Frydrichas Barbarosa. Galutinai Vladimiras įsitvirtino Haličo soste 1189 m., tačiau turėjo pripažinti Romaną savo siuzerenu.
1199 m. Vladimirui mirus, baigėsi Haličo dinastija, ir į Haličo sostą sėdo Voluinės kunigaikštis Romanas Mstislavičius (Romanas Didysis). Jis sujungė abi kunigaikštystes į Haličo-Voluinės kunigaikštystę.
Kunigaikščiai
Haličo kunigaikščiai priklausė taip vadinamajai Pirmajai Haličo dinastijai (Rostislavičiams):
- Vladimiras Volodarovičius 1141–1153;
- Jaroslavas Osmomislas 1153–1187;
- Olegas Jaroslavičius 1187;
- Vladimiras Jaroslavičius 1187–1188;
- Romanas Mstislavičius 1188–1189 (Voluinės kunigaikštis);
- Vladimiras Jaroslavičius 1189–1199.