Gražina (poema)

„Gražiną“ Adomas Mickevičius parašė 1822 m. vasarą atostogaudamas Vilniuje. Adomo Mickevičiaus draugas poetas Antoni Edward Odyniec tvirtina, kad autorius suteikė Gražinai savo mylimosios kaunietės Karolinos Kowalskos bruožų. Lenkų ir lietuvių kultūrose vėliau plačiai prigijusį kūrinio herojės vardą sukūrė pats Mickevičius, pasitelkęs būdvardį graži. Lenkų rašytojas Christien Ostrowski teigia, kad poema įkvėpė 1831 m. sukilimo didvyrę Emiliją Pliaterytę.

Poemos veiksmas prasideda Naugarduko pilyje, į kurią naktį atvyksta kryžiuočiai susitarti su kunigaikščiu Liutauru dėl bendros kovos prieš kunigaikštį Vytautą. Pranešti kunigaikščiui apie nelauktus svečius siunčiamas senas gerbiamas karys Rimvydas. Liutauras Rimvydui papasakoja savo planą kartu su kryžiuočiais užimti Vytautui priklausantį Lydos miestą. Liutauras pavydi Vytautui jo šlovės, valdžios ir turto. Rimvydas supranta, kad Liutaurą nuo sąjungos su kryžiuočiais gali atkalbėti tik jo žmona Lydos kunigaikščio dukra Gražina, kuri yra Liutauro patarėja, turinti jam didelę įtaką. Gražinai irgi nepavyksta įtikinti vyro nepradėti brolžudiško karo. Kai Liutauras užmiega, kunigaikštienė liepia kryžiuočių pasiuntiniams nešdintis, tačiau jų komtūras Ditrychas Halštarkas fon Kniprodė pažada atkeršyti. Gražina sužino apie planuojamą kryžiuočių puolimą ir apsirengusi savo vyro šarvais išjoja su kariuomene į mūšį. Liutauras pabudęs viską supranta ir pats išskuba į mūšį, tačiau nespėja apginti savo žmonos – ją mirtinai sužeidžia kryžiuočiai. Kai uždegamas laidotuvių laužas su Gražinos palaikais, kunigaikštis Liutauras šoką į jį ir pranyksta dūmuose.

Poema ne kartą versta į lietuvių kalbą. 1899 m. išleistas Jr. Jono vertimas „Diedai ir Grażina“. 1955 m. pasirodė Justino Marcinkevičiaus vertimas, kuris vėliau ne kartą leistas pakartotinai.

1884 m. Krokuvos parke „Planty“ buvo pastatytas marmurinis paminklas Gražinai.

Pagal poemą „Gražina“ 1933 m. kompozitorius Jurgis Karnavičius sukūrė operą „Gražina“.