Fonetinis dėsnis – reguliarūs garsų ir prozodinių elementų atitikmenys tapačiose gimingų kalbų morfemose, taip pat garsų pokyčiai vystantis kalbai ar tarmei, galiojantys daugeliui tam tikros struktūros morfemų ir žodžių.
Fonetinių dėsnių pavyzdžiai: lietuvių bendrinės kalbos o = latvių ā = rusų a = senosios vokiečių aukštaičių uo = lotynų ā = graikų (Atikos tarmės) ē (liet. móteris, mótina, latv. māte, rus. мaть, sen. vok. a. muodar, lot. māter, gr. mētēr), lietuvių bendrinės kalbos o = žemaičių uo = rytų aukštaičių (Užpaliai) å ir (Adutiškis) ā (kója, kuôjė, kǻja, kā́ja), taip pat minėtinas lietuvių kalbos akūtinių galūnių trumpėjimas, vykęs apytiksliai XIII–XIV a. (Leskyno dėsnis), kažkada buvęs kirčio iš trumpųjų ir cirkumfleksinių skiemenų į senąsias akūtines galūnes ir kitas morfemas nukėlimas (Sosiūro-Fortunatovo dėsnis), kirčio iš galinio skiemens -à(s) į priešpaskutinį skiemenį, jeigu šis buvo ilgas arba turėjo dvigarsį, atitraukimas (Niemineno dėsnis), kirčio iš priesagų *-to-, *-sto-, *-tlo- atitraukimas į ankstesnį skiemenį, nekirčiuotam akūtui virstant cirkumfleksu (Derkseno dėsnis) ir kita.
Slavų kalboms didelę įtaką padarė atvirųjų skiemenų dėsnis, germanų – priebalsių perkaitos fonetinis dėsnis (dh > d > t > ꝥ, bh > b > p > f). Fonetinius dėsnius, kitaip negu gamtos, riboja erdvė ir laikas. Nors sąlygos būtų tokios pačios, vienõs kalbos ar tarmės garsai gali pakisti, o kitõs – likti nepakitę arba pakisti kitu būdu. Fonetiniai dėsniai neamžini, net kurioje nors kalboje pradėjęs galioti po tam tikro laiko dėsnis gali nebeveikti – baltų (ir indoeuropiečių) balsis *ā lietuvių kalbos vakarų aukštaičių patarmėje vienu metu būtinai virsdavo balsiu o (*brā́li̯ā > brólio), bet vėliau atsiradęs ā (iš ą < *an arba kirčiuoto negalinio ‑a‑) liko nepakeistas iki šiol (kãsa [kā͂sa] – plg. kõ < *kā͂ ir ką̃ [kā͂] < *kañ).
- Fonetika