Didžioji kunigaikštytė (rus. великая княжна) – didžiojo kunigaikščio dukra (pagarbumo titulas).
Didžiosios kunigaikštytės Rusijoje
Rusijoje didžiosios kunigaikštytės titulas egzistavo nuo X a. iki 1917 m. Titulą reglamentavo Rusijos imperijos įstatyminiai aktai (1797 ir 1886 m.).
Didžiosios kunigaikštytės titulą gaudavo Rusijos imperatoriaus dukterys, seserys ir anūkės pagal vyrišką liniją, o nuo 1797 m. – ir proanūkės.
Į didžiąsias kunigaikštytes kreipdavosi „Jūsų imperatoriškoji didenybe“ (rus. „Ваше императорское высочество“).
Krikštijamos didžiosios kunigaikštytės gaudavo Šv. kankinės Jekaterinos ordino ženklą. Į tvirtoves ir laivyno įgulas ar karo laivus atvykusias kunigaikštytes pagerbdavo kaip imperatoriaus šeimos nares.
Didžiosios kunigaikštytės turėjo savo herbus – didįjį ir mažąjį, su Heroldijos numatytais ypatumais.
Didžiosios kunigaikštytės, kol ji neištekėjusi, išlaikymas būdavo finansuojamas iš biudžeto:
- Didžioji kunigaikštytė imperatoriaus dukra iki pilnametystės (ar iki santuokos, nors nepasiekus pilnametystės) kasmet gaudavo 33 000 rublių, o nuo pilnametystės iki santuokos – 50 000 rublių.
- Didžioji kunigaikštytė imperatoriaus anūkė iki pilnametystės (ar iki santuokos, nors nepasiekus pilnametystės) kasmet gaudavo 15 000 rublių, o nuo pilnametystės iki santuokos – 50 000 rublių.
- Didžiosios kunigaikštytės kraitis būdavo 1 milijonas rublių.
Ištekėjusias kunigaikštytes finansiškai išlaikydavo vyrai. Kunigaikštytės išsaugodavo nuo gimimo joms priklausančius pagarbos ženklus – vietą susirinkimuose ir kt.
Didžiųjų kunigaikštyčių, ištekėjusių už užsienio princų, vaikai būdavo tituluojami pagal tėvo liniją.
Apie didžiųjų kunigaikštyčių gimimą, santuoką ir mirtį pranešdavo imperatoriaus patvirtintais manifestais.
Titulą likvidavo 1917 m.