Dantų protezavimas

Dantų protezavimas – odontologijos šaka, užsiimanti dantų audinių atkūrimu, prarastų dantų pakeitimu ir kramtymo aparato struktūros bei funkcijos atkūrimu.

Dantų protezavimą XVII a. pabaigoje išrado prancūzų chirurgas Pjeras Fošaras. Fošaras atrado daugybę prarastų dantų pakeitimo būdų. Jis iš dramblio kaulo pagamino dantų protezus. Fošaras taip pat išrado breketus, skirtus dantų padėčiai koreguoti, juos gamino iš auksinės vielos ir šilko siūlų.

1774 m. prancūzų vaistininkas Alexis Duchateau ir dantų gydytojas Nicholas Dubois De Chemant'as pagamino pirmuosius porcelianinius dantų protezus, kurie, būdami daug išvaizdesni ir patvaresni už dirbtinius dantis iš gyvūnų kaulų, iškart išpopuliarėjo.

Dantų protezavimas skirstomas į tris tipus:

• Fiksuotas protezavimas. Fiksuoti protezai – tai vainikėliai, implantai, tiltai ir laminatės. Fiksuoti dantų protezai dažniausiai tvirtinami prie esamų dantų. Nykščio taisyklė yra tokia, kad kiekvienas dantis gali absorbuoti kito danties kramtymo spaudimą. Norint pakeisti du dantis, reikia dviejų atraminių dantų. Individualūs dantų vainikėliai nėra dantų protezai, jie naudojami dantims išsaugoti, tačiau dėl finansinių priežasčių medicinos sistema juos paprastai priskiria prie dantų protezų.
• Išimamas protezavimas. Jis naudojamas bedančio žandikaulio protezavimui.
• Kombinuotas protezavimas.

2015 m. Japonijos fizikinių-cheminių tyrimų instituto mokslininkams kartu su kolegomis iš Tokijo medicinos ir odontologijos universiteto pavyko iš pelės audinio išauginti kelis naujus dantis ir implantuoti juos į pelės žandikaulį.