Bókštas (arba Bokštai; bltr. Бакшты, rus. Бакшты) – bažnytkaimis vakarų Baltarusijoje, 30 km į rytus nuo Vijos, Beržuonos upės dešiniajame krante, Nalibokų girios vakariniame pakraštyje. Apylinkės centras.
| Bokštas bltr. Бакшты, rus. Бакшты | |
|---|---|
 | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Baltarusija |
| Sritis |  Gardino sritis |
| Rajonas | Vijos rajonas |
| Gyventojų | 437 |
Istorija
Nuo 1387 m. Bokšto dvaras ir gretimos žemės priklausė Vilniaus vyskupijos kapitulai. XIX a. iki 1843 m. ji dvarą nuomojo Chreptavičiams. XIX a. buvo kaimas, Ašmenos apskrities Bokšto valsčiaus centras.1934 m. pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. Per Antrąjį pasaulinį karą ją sudegino tarybiniai partizanai.
LDK laikais Bokštas priklausė Vilniaus vaivadijai, valdant Rusijos imperijai – Vilniaus gubernijai, 1920–1939 m. – Naugarduko vaivadijai.
Lietuviai
Per Bokšto apylinkes nuo seno ėjo lietuvių ir baltarusių etnolingvistinė riba. Apie Beržuoną ir į rytus nuo jos vyrauja slaviški vietovardžiai ir stačiatikybė, Bokšto valsčiaus vakarinėje dalyje – lietuviški vietovardžiai ir katalikybė. 1890 m. lietuviškai kalbėjo 17,5 proc. Bokšto valsčius gyventojų. 1921 m. lenkų surašymo duomenimis, Bokšte buvo 496 stačiatikiai ir 1 katalikas.
Iki XIX a. vidutiniškai Bokšto apylinkių lietuviai įėjo į ištisinį lietuvių kalbos arealą. Jis tesėsi nuo Eišiškių ir Rodūnios į pietryčius per Šalčininkus, Varanavą, Dieveniškes, Geranainis, Subatninkus, Lipniškes, Lazūnus, Takoriškes ir siekė Beržuonos upės žemupį, Nalibokų girios vakarinę dalį. Lietuvių kalba ilgiau išliko šios teritorijos rytuose – Lugamėnų, Jurotiškių ir Bokšto valsčių dalyse. Tai Lazūnų lietuviška sala. Čia lietuvių kalba išnyko po Antrojo pasaulinio karo.