Aukštaičių aukštuma – Baltijos aukštumų šiaurinė dalis, Neries, Dauguvos, Šventosios ir Žeimenos tarpupyje.
Geografija
Susideda iš 4 kalvynų:
- Sėlių kalvynas, arba Zarasų aukštuma – didžiausias aukštis 239 m, Pratkūnų kalnas (Mėmiakalnis) į pietus nuo Salako,
- Utenos kalvynas – 245 m, Piliakalnio kalnas (Žiezdrių kalnas) į pietus nuo Tauragnų,
- Molėtų kalvynas – 222 m, Ambraziškių piliakalnis,
- Riešės kalvynas, arba Riešės aukštuma – 205 m, Sudervės kalnas.
Didžiausi miškų masyvai:
- Labanoro-Pabradės giria,
- Ažvinčių-Minčios giria,
- Joniškio miškai,
- Giedraičių miškai.
Geologija
Aukštaičių aukštuma susidariusi daugiausia iš paskutinio ledynmečio nuogulų; jų sluoksnio storis 80–150 m. Svėdasų, Kurklių, Širvintų plynaukštėse, susidariusiose iš dugninių morenų, reljefas lygus arba banguotas. Kita aukštumos dalis susidariusi iš ledyno pakraštinių darinių; reljefas kalvotas – daubotas, ežeringas. Aukštumoje gausu gilių ežeringų rinų: Sartai, Tauragnas, Aisetas, Siesartis–Lakajai, Asveja.
Aukštaičių aukštuma – ežeringiausia Lietuvos dalis: ežerai užima daugiau, kaip 6% jos ploto (Sėlių ir Utenos kalvynuose – iki 10%). Jie sudaro Dysnų-Drūkšių, Sartų-Avilio, Galuonu-Lakajų, Asvejos–Arino ir Sudervės–Vilnojos ežerynus. Aukštumoje yra didžiausias (Drūkšiai), giliausias (Tauragnas) ir ilgiausias (Asveja) Lietuvos ežerai. Gausu pelkių.
Aukštaičių aukštumos rytuose daugiausia smėlis ir priesmėlis, viduryje ir vakaruose – priesmėlis, priemolis ir molis. Dirvožemiai: balkšvažemiai, išplautžemiai, smėlžemiai, jauražemiai.