Anykščiai

Anykščiai – vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo upelio Anykštos (Šventosios intakas).

Liaudies etimologija savaip aiškina miesto vardą, siedami jį su nykščiu. Dėl to Anykščių miesto parką puošia skulptūrinis akcentas, vaizduojantis į viršų pakeltą nykštį. Teigiama, kad tie, kurie palies miesto simbolį, iš jo pasisems stiprybės ir sėkmės.

• Apie skalbiančią moterį. Sakoma, jog kadaise viena moteriškė pasiėmė kultuvę ir atėjo prie bevardės upės velėti rūbus. Bevelėdama ji užsigavo nykštį ir ėmė šaukti: „Aaa, nykštys! Aaa, nykštys!“ Žmonės išgirdo šį riksmą, ėmė pasakoti apie atsitikimą kitiems ir galiausiai praminė upę Anykšta. Po kiek laiko ir miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
• Apie bajoro Nykščio dvarą. Manoma, kad „ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant Kalitos kalno, kadaise buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose – jo saugoma pilis Voruta. Nors pilis buvo paslėpta kalnuose, ją dažnai užpuldinėdavo kalavijuočių būriai“, karaliaus Mindaugo turtų siekdami. 1435 m. rugpjūtį į bajoro dvarą atvyko kalavijuočiai. Bajoras Nykštys juos priėmė kaip draugus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Švitrigailos sąjungininkus ir kitą dieną senasis bajoras su devyniais sūnumis išjojo į tolimų mūšių sūkurius… Vyrus išlydėdamos, „marčios verkė, klykė, laužė baltas rankas <…> Užvis labiau verkė, užvis labiau laužė savo baltas rankeles viena bajoro martelė, jo jauniausiojo sūnaus Putino jauna žmonelė Ona. <…> Praėjo savaitė, kita. Daug ašarų išliejo jaunosios martelės <…> Užvis labiau sielojosi, už visas kitas marčias daugiau ašarų išliejo jauniausioji martelė, karžygio Putino žmonelė.“ Netrukus pasklido žinia, jog drąsūs bajoro Nykščio giminės vyrai mirė kovoje. „Net apylinkės miškai aidėjo nuo nelaimingųjų našlių klyksmo ir verksmo. Visų skaudžiau, visų gailiau šaukė ir klykė bajoro martelė, jo jaunojo sūnaus Putino našlė.“ Neištvėrusi sielvarto ir kančios, ji nusileido nuo Kalitos kalno ir pasiskandino pakalnėje tekančiame upelyje. „Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo“, o bevardis upelis buvo bajorienės Onos Nykštienės vardu ir pavarde pavadintas. Vėliau žmonės jį sutrumpino, vadino „Onykštienės“, dar vėliau praminė Anykšta, na ir galiausiai miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
• Apie milžiną. Senovėje šiose vietose gyvenęs milžinas. Kartą, medžius beraudamas, jis užsigavo nykštį ir iš skausmo ėmė aimanuoti: „Ai, nykštį, ai, nykštį!“ Nuo to ir kilęs upelio, o vėliau ir gyvenvietės vardas.
• Apie žvilgsnį į ežerą. Sklando kalbos, jog Anykščių vardas kilo, paprasčiausiai stebint apylinkės vandenis. Manoma, jog lietuviai nuo kalvų ir kalnelų žiūrėdavę į Rubikių ežerą ir sakydavę: „Visai kaip delnas“, o pažvelgę į iš ežero ištekantį upelį, kurio vaga priminė delno nykštį, aiktelėdavo „O, nykštys“. Šitaip upė gavo Anykštos vardą, o miestelis- Anykščių.
• Apie Rubikių praeitį. Pasirodo, kadaise žmonės Rubikių ežerą vadino visiškai kitokiu vardu, o gi Anykščiu! Anykštis, vienas gražiausiu Aukštaitijos ežerų, pasipuošęs šešiolika įspūdingų salų, negailėjo vandenėlio ir srauniam iš jo ištekančiam upeliui, taigi ir šiam buvo duotas Anykštos vardas.
• Apie grafą Nykštą. Pasakojama, jog ten, kur dabar yra Anykščiai, anksčiau buvo kaimelis, kuriame gyveno grafas Nykštas. Jis buvo geraširdis ir žmonių mylimas. Vieną kartą grafas su sūnumi išjojo medžioti, grįždami jiedu jojo per nedidelio upeliuko tiltą ir įlūžo. Sūnus prigėrė, o grafas po kelių dienų mirė iš sielvarto. Žmonės grafo atminimui upelį pavadino Anykšta, o kaimelį – Anykščiais.

Miestas įsikūręs prie Šventosios ir Anykštos upių santakos, Anykščių kalvagūbryje (95–112 m virš jūros lygio). Šventoji pro Anykščius teka iš šiaurės rytų į pietvakarius. Miesto centre ji yra patvenkta, žemiau pastatyti pagrindinis Vyskupo Antano Baranausko ir pėsčiųjų tilai. Žemiau užtvankos vaga yra apie 60 m pločio, vasarą nusenkanti, ją ima stelbti vešlios žolės. Jau tradicine tapusi akcija, kurios metu prieš Anykščių miesto šventę Šventoji ties pagrindiniu tiltu valoma, ją „šienaujant“ dalgiais.

Prie miesto įsikūręs Anykščių viensėdis, yra kvarcinio smėlio telkinys.

Miesto dalys

• Janydžiai
• Jurzdikas
• Pušynas
• Ramybė
• Užupiečiai

Susisiekimas

Per miestą praeina Aukštaitijos siaurasis geležinkelis. Gegužės-spalio mėnesiais organizuojami reguliarūs turistiniai ir edukaciniai reisai iš Anykščių geležinkelio stoties. Šalia jos – veikiantis didžiausias Lietuvoje siauruko tiltas.

Per miestą eina krašto keliai:

•  119  Molėtai–Anykščiai 
•  120  Radiškis–Anykščiai–Rokiškis 
•  121  Anykščiai–Troškūnai–Panevėžys 

Taip pat rajoniniai keliai:

•  1201  Anykščiai–Kurkliai–Balninkai–Želva 
•  1207  Anykščiai–Burbiškis–Rubikiai 
•  1209  Anykščiai–Niūronys–Stakės 

Archeologiniai radiniai rodo pirmuosius gyventojus Anykščių apylinkėse buvus nuo 9000 m. pr. m. e. Pirmą kartą Anykščiai paminėti 1442 m. lapkričio 7 d. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero suteikties rašto, kuriuo dovanojami Pienionių valsčiaus valstiečiai, išdavimo vieta.

1442–1452 m. pastatyta pirmoji medinė Anykščių bažnyčia. XV a. 2-oje pusėje minimas Anykščių miestelis, vėliau ir Anykščių valsčius. 1507 m. nustatytos klebono žemės ribos. 1516 m. gavo miesto teises, Anykščių dvaras su miesteliu įkeistas Mikalojui Radvilai.

1566 m. miestelis degė, sudegė bažnyčia, kuri netrukus atstatyta. 1671 m. Anykščių bažnyčia dar kartą sudegė (atstatyta iki 1677 m.). XVIII a. pradžioje per karą su švedais sugriautas tiltas per Šventąją (atstatytas XVIII a. pabaigoje). 1792 m. sausio 17 d. karalius Stanislovas Augustas suteikė miesto teises (1795 m. jos panaikintos) ir herbą. Herbe pavaizduotas savivaldos išvakarėse pastatytas Anykščių tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių šv. Jono Nepomuko statula.

XIX a. pirmoje pusėje miesteliui sparčiai augant, čia jau stovėjo mūrinė bažnyčia su varpine, dvi sinagogos. Numalšinus 1831 m. sukilimą, miestelis priklausė Rusijos imperijos valstybės iždui. 1863 m. sukilimo metu čia veikė ginklų dirbtuvė. XIX a. Anykščiai – Vilkmergės apskrities miestelis, valsčiaus centras.1898 m. pro Anykščius nutiestas siaurukas – Panevėžio–Pastovių geležinkelis. 1902 m. pastatyta hidroelektrinė, 1909 m. senosios bažnyčios vietoje pastatyta didelė neogotikinė bažnyčia.

Nuo 1929 m. veikia vyno bendrovė. 1938 m. atkurtos miesto teisės. 1941 m. vokiečių sunaikinta apie 1500 gyventojų, daugiausiai žydų. Baigiantis II pasauliniam karui ir frontui slenkant per Lietuvą, 1944 m. mieste vyko aršios kovos tarp nacių ir sovietų. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1968 m. atidaryta smėlio sodrinimo gamykla „Kvarcas“, pastatyti kultūros rūmai (architektas R. Šileika), Ramybės gyvenamųjų namų kvartalas. 1988–1992 m. Anykščiuose veikė vaikų geležinkelis maršrutu Anykščiai-Rubikiai.

Sovietų okupacijos metais, pokaryje, Anykščių kraštas buvo tapęs Aukštaitijos partizanų kovos centru. Anykščių rajonas buvo vienintelis Lietuvoje priklausęs net penkioms partizanų apygardoms – Algimanto, Didžiosios kovos, Vyčio, Vytauto ir LLA 3-ajai Šiaurės Lietuvos – Aukštaitijos. 2014 m. Šimonių girioje buvo sukurtas pažintinis maršrutas, vedantis Algimanto apygardos partizanų kovos takais. Laisvės gynėjai kovojo su sovietų kolaborantais, be kitų, likvidavę komsorgą Antaną Ubagevičių (išlikęs sovietmečio paminklas prie senosios gimnazijos).

1992 m. patvirtintas naujasis Anykščių herbas. Nuo 1993 m. Anykščių senamiestis – urbanistikos paminklas. 2006 m. Vyriausybės nutarimu prie miesto prijungta dalis aplinkinių kaimų.Anykščių šilelyje buvo poilsio namai „Šilelis“, 2007 m. nugriauti ruošiantis statyti modernų sveikatos centrą. 2007 m. Anykščiai tapo kurortine vietove. Anykščiai išrinkti 2012 m. Lietuvos kultūros sostine.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a.	?	Anykščių apskrities centras	Vilniaus vaivadija
1793–1795 m.	?	Anykščių apskrities centras	Breslaujos vaivadija
1861–1915 m.	Anykščių valsčiaus centras	Vilkmergės apskritis
1915–1947 m.		Utenos apskritis
1947–1950 m.		Anykščių apskrities centras
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Anykščių apylinkės centras	Anykščių rajono centras	Vilniaus sritis
1953–1954 m.
1954–1971 m.	rajoninio pavaldumo miestas
1971–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Anykščių apylinkės centras
1995–	Anykščių seniūnijos centras	Anykščių rajono savivaldybės centras	Utenos apskritis

Demografinė raida tarp 1867 m. ir 2021 m.
1867 m.*	1880 m.	1896 m.**	1897 m.sur.	1923 m.sur.	1939 m.	1959 m.sur.	1970 m.sur.	1974 m.
2 293	3 016	3 500	3 900	3 510	4 400	5 442	8 250	8 800
1976 m.	1979 m.sur.	1989 m.sur.	2001 m.sur.	2006 m.	2011 m.sur.	2021 m.sur.	-	-
9 100	10 325	12 758	11 958	11 602	10 575	8 697	-	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. ** pagal enciklopedijos išleidimo metus (1897). Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 10 575 žmonės: Lietuviai – 95,93 % (10145); Rusai – 3,15 % (333); Lenkai – 0,26 % (28); Ukrainiečiai – 0,11 % (12); Kiti – 0,54 % (57).

2001 m. gyveno 11 958 žmonės: Lietuviai – 95,28 % (11394); Rusai – 3,82 % (457); Lenkai – 0,35 % (42); Ukrainiečiai – 0,11 % (13); Kiti – 0,43 % (52).

Žymūs žmonės

• Jonas Juozapas Abelevičius (1821–1882), teologas.
• Antanas Baranauskas (1835–1902), rašytojas. Išlikusi klėtelė, kurioje 1858–1859 m. parašytas „Anykščių šilelis“, prie jos 1985 m. pastatytas poeto biustas, skulptorius A. Kynas). 1922 m. klėtelę ėmė globoti Antanas Vienuolis, kuris joje 1927 m. įkūrė A. Baranausko memorialinį muziejų, kuris vėliau tapo ir A. Vienuolio muziejumi. 1993 m. skvere prie Anykščių bažnyčios pastatytas A. Baranausko paminklas (skulptorius Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius).
• Jonas Biliūnas (1879–1907), rašytojas; miške prie kelio į Molėtus yra jo kapas.
• Solomon Baruch Komaiko (1879–1957), žurnalistas.
• Antanas Vienuolis (1882–1957), 1925 m. pasistatė namą prie A. Baranausko klėtelės ir nuo tol gyveno bei kūrė Anykščiuose. Palaidotas prie savo namo. Kitame Šventosios krante 1982 m. jam pastatytas paminklas (skulptorius P. Aleksandravičius, architektas V, Gabriūnas).
• Bronė Buivydaitė (1895–1984), rašytoja, poetė, gyvenusi Anykščiuose.
• Gražina Ručytė-Landsbergienė (1930–2020), pianistė, pedagogė, visuomenės veikėja.
• Rolandas Kazlauskas (1941–2025), chemikas.
• Sergejus Jovaiša (g. 1954 m.), krepšininkas, 1992 m. Barselonos olimpiadоs prizininkas, Seimo narys.
• Valdas Papievis (g. 1962 m.), prozininkas, vertėjas.
• Audrius Alkauskas (1978–2023), fizikas.
• Giedrius Alkauskas (g. 1978 m.), matematikas, muzikologas, kompozitorius, poetas.
• Eivydas Musteikis (g. 1987 m.), biatlonininkas.
• Giedrius Titenis (g. 1989 m.), plaukikas, Lietuvos rinktinės narys, Pasaulio čempionato prizininkas, dalyvavęs 2008 m. ir 2012 m. vasaros olimpinėse žaidynėse.
• Vytautas Strolia (g. 1992 m.), biatlonininkas, olimpinės rinktinės narys.
• Linas Banys (g. 1998 m.), biatlonininkas, olimpinės rinktinės narys.

Pagrindinės miesto pramonės įmonės – AB „Anykščių vynas“ (centre), AB „Anykščių kvarcas“, UAB „Jarimpeksas". Kitos įmonės – „Anykščių vandenys“, šiaurinėje miesto dalyje – UAB „Anykščių varis“, AB „Anrestas“, UAB „Anykščių linai“, UAB „Jara“, UAB VLI Timber, Anykščių suskystintų dujų ūkis ir kt.

• Anykščių Jono Biliūno gimnazija
• Anykščių Antano Vienuolio progimnazija
• Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla
• Anykščių meno mokykla
• 4 lopšeliai-darželiai: „Žilvytis“, „Eglutė“, „Spindulėlis“, „Žiogelis“
• Anykščių technologijos mokykla
• Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka

2009 m. rugsėjo mėn. mieste atidarytas Kalitos kalnas – vienintelė Lietuvoje vasaros rogučių trasa. Greitis trasoje – iki 40 km/h, trasos ilgis – 500 m.

Miesto baseine „Bangenis“ vyksta nacionalinis trumpo kurso Lietuvos plaukimo čempionatas. Anykščių miesto stadione žaidžia FSK Anykščiai futbolo klubas. Krepšinio klubas „Volupis“ ilgus metus žaidė NKL ir RKL pirmenybėse, bet prieš 2016 metų sezoną išnyko. Po to buvo sukurtas krepšinio klubas „KKSC–Elmis“, tęsiantis klubo tradicijas.