Aktyvinė kalba (fientyvinė struktūra, aktyvinė tipologija, aktyvumas; lot. activus 'veikiantis, veiklus') – kalba, kurios lingvistinei tipologijai būdinga orientuotis ne į semantinę objekto ir subjekto priešpriešą, kaip nominatyvinėse-akuzatyvinėse kalbose, o į vadinamuosius aktyvųjį ir neaktyvųjį pradus.
Leksikoje aktyvinė struktūra atsiskleidžia daiktavardžius skirstant į aktyviųjų (gyvųjų) ir neaktyviųjų (negyvųjų) klases, o veiksmažodžius – į aktyviuosius (veiksmo) ir statinius (būsenos). Būdvardžio klasės nėra. Aktyvinių kalbų sintaksei būdinga aktyvinių ir neaktyvinių sakinio konstrukcijų sąveika, vadinamųjų artimojo ir tolimojo papildinių samprieša.
Aktyvinėms priklauso dauguma Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų kalbų.
Kategorija:
- Kalbotyra