Adventas (lot. adventus – „atėjimas“) arba leliumai – krikščionių religijoje laikotarpis, pažymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Tuo metu krikščionys prisimena kūdikėlio Jėzaus gimimo datą, simboliškai įprasmina antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą.Katalikybėje, stačiatikybėje adventas atitinkamai trunka keturias savaites arba 40 dienų. Tai krikščionių tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Kalėdas.
Advento pradžia pagal bažnytinį kalendorių skelbiama ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas. Kalėdos būna skirtingomis savaitės dienomis, todėl paruošiamojo prieškalėdinio laikotarpio trukmė įvairuoja, jis vienais metais gali prasidėti lapkričio 27 dieną, kitais – gruodžio 3 dieną, ar kitomis dienomis šiame intervale.
Tradicijos ištakos siekia IV a.: 380 m. Saragosos sinodas paragino nuo gruodžio 17 d. iki Epifanijos lankytis bažnyčiose, atlikti atgailą. VI a. Galijoje įvestas pasninkas, VI a. pabaigoje Romoje įsivyravo rengimosi Kalėdoms paprotys. VIII–IX a. atsirado Advento mišios, kurių maldos skirtos laukimui.
Kitų mokslininkų nuomone, IV–V a. Ispanijoje ir Galijoje advento laikotarpis buvo skirtas pasiruošti naujų krikščionių krikštui, paprastai priimamam sausio mėnesį, minint Epifanijos dieną. Šiuo pasiruošimo laiku krikščionys praleisdavo 40 dienų atgailaudami, melsdamiesi ir pasninkaudami. VI a. Romos krikščionys susiejo adventą su Kristaus atėjimu. Visgi jie turėjo galvoje ne pirmąjį jo „atėjimą“, o antrąjį. Tik viduramžiais advento laikotarpis buvo aiškiai siejamas su pirmuoju Kristaus atėjimu per Kalėdas.
Lietuvių liaudies kalendoriuje adventas – rimties, dvasinio apsivalymo metas, ūkinių darbų pabaiga. XX a., ypač nuo jo vidurio, advento papročiai ėmė nykti. Anksčiau būta papročio trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nevalgyti mėsos, vėliau mėsos imta nevalgyti paprastai tik penktadieniais. Senieji kalendoriniai advento papročiai, dainos, giesmės ir žaidimai geriausiai išliko Dzūkijoje.