Absoliutinė monarchija (lot. absolutus – 'visiškas') – monarchijos variantas, kai monarchas valdo visiškai nekontroliuojamas ir nepatariamas luominio susirinkimo arba parlamento.
Absoliutus monarchas savo rankose yra sutelkęs tiek įstatymų leidimo, tiek ir vykdomąją valdžią. Absoliutus monarchas nėra niekam atsakingas ir savo nuožiūra formuoja valstybės vyriausybę, nustato jos politikos turinį.
Žinomiausias monarcho pretenzijų į absoliučią valdžią pavyzdys yra „karalius Saulė“ Liudvikas XIV, kuriam priskiriama frazė „L’État, c’est moi“ („valstybė tai aš“).
Absoliutinės monarchijos mūsų laikais tebėra: Saudo Arabija, Esvatinis, Brunėjus, Vatikanas. Taip pat prie absoliutinių monarchijų dažnai priskiriami Jungtiniai Arabų Emyratai, Omanas, Kataras. Paskutinė absoliutinė monarchija Vakarų Europoje buvo Danija, kuri konstitucinę tvarką pasirinko 1849 m. Absoliutinės monarchijos klasikiniu pavyzdžiu laikoma Liudviko XIV Prancūzija (1643–1715), kurią jis valdė „iš Dievo malonės“.
Monarchijai netrukdo korupcija. Demokratinė visuomenė gali būti nedaug ar gal „vidutiniškai“ korumpuota, tačiau daug korumpuota visuomenė nebesugeba palaikyti jokios kitos tvarkos kaip tik monarchiją. Tačiau monarchas dažniausiai suinteresuotas valstybės išlikimu bei tvarka ar bent ramybe jos viduje.