Šviesos tarša arba fototarša – pernelyg didelis ar įkyrus dirbtinio apšvietimo naudojimas. Šviesos tarša itin pasižymi dideli miestai: čia šviesą skleidžia pastatų apšvietimas, gatvių apšvietimo žibintai, šviečiančios reklamos, ofisai, gamyklos, prekyvietės, stadionai. Dėl šviesos taršos praktiškai neįmanoma stebėti naktinio dangaus, ji daro neigiamą poveikį ekosistemoms, žmonių sveikatai. Debesuotu oru virš miestų susiformuoja šviesos skraistė.
Apšvietimui sunaudojama 1/4 pasaulio elektros energijos todėl šviesos naudojimas prisideda prie šiltnamio efekto. Šviesa miego metu neigiamai veikia ir žmonių sveikatą: sukelia galvos skausmą, nuovargį, nervingumo padidėjimą. Pastovus fluoresencinių lempų naudojimas kelia kraujospūdį. Kadangi gamtoje natūraliai egzistuoja dienos ir nakties ciklai, šviesos tarša daro neigiamą poveikį ir ekosistemoms: šviesa baido zooplanktoną, todėl sužydi dumbliai, taip pat sutrikdo naktinių drugių ir vabzdžių elgseną, dėl to dar nukenčia ir naktį žydintys augalai, nes nelieka kam jų apdulkinti. Aukštų pastatų švytėjimas blaško migruojančius paukščius. Intensyvi šviesa itin trukdo stebėti naktinį dangų, todėl astronomijos observatorijos įsikūrusios toliau nuo didesnių miestų. Tačiau eiliniai miestiečiai negali ryškiai matyti naktinio dangaus objektų. Šviesos taršą iš dalies galima sumažinti keičiant gatvių žibintus į ne tokius ryškius ir mažiau skaidančius šviesą į aplinką, atsisakant nebūtino pastatų apšvietimo.
Nakties dangus: kairėje – matomas neapšviestoje vietovėje, dešinėje – matomas didmiestyje- Frankfurtas naktį
- Vilniaus miesto šviesos skraistė matoma už ~30 km nuo centro