Ėgliškiai (Kretinga)

Ėgliškiai
Ėgliškių (Andulių) piliakalnis
Ėgliškiai
55°51′22″š. pl. 21°14′06″r. ilg. / 55.856°š. pl. 21.235°r. ilg. / 55.856; 21.235 (Ėgliškiai)
Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija	Žalgirio seniūnija
Gyventojai (2021)	46
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Ė̃gliškiai Kilmininkas: Ė̃gliškių Naudininkas: Ė̃gliškiams Galininkas: Ė̃gliškius Įnagininkas: Ė̃gliškiais Vietininkas: Ė̃gliškiuose

Ėgliškiai – kaimas pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės dalyje, 1 km į pietus – pietryčius nuo Kretingos, prie kelio  2212  Klaipėda–Radailiai–Kretinga , pervažiavus Bajorų–Ėgliškių tiltu Akmenos upę. Buvusi vakarinė kaimo dalis dabar yra Klaipėdos rajone.

Pro kaimą praeina senasis Bajorų-Triušių-Klaipėdos kelias, kuris Ėgliškius dalija pusiau. Aukštumose esanti kaimo dalis priklauso Kretingos rajono savivaldybės Žalgirio seniūnijai, o Danės slėnyje stovinčios sodybos su kaimo kapinėmis – Klaipėdos rajono savivaldybės Kretingalės seniūnijai (žr. Egliškiai).

Ėgliškiai – seniausiai apgyvendinta Vakarų Lietuvos vietovė, kurioje gyvenama nuo žalvario amžiaus. Žalvario amžiaus pabaigoje ir ankstyvajame geležies amžiuje mirusieji laidoti sudeginti kairiajame Danės krante, tarp jos ir Šaltupio (Kapupio) supiltuose pilkapiuose, taip pat tarp jų įrengtuose plokštiniuose kapuose.I tūkstantmečio pr. m. e. pab. – I a. mirusieji laidoti nesudeginti, o kapams duobės kastos šalia pilkapių ir jų sampiluose.

Nuo II iki XIII a. kapinynas veikė į pietus nuo pilkapių, Šaltupio (Kapupio) dešiniajame krante. Kapai iki VI–VII a. buvo apjuosiami akmenų vainikais. IX a. grįžo mirusiųjų deginimo paprotys, kuris įsigalėjo XII–XIII a.

Senovės gyvenvietė I–IV a. stovėjo tarp Danės ir Šaltupio (Kapupio) esančioje dauboje. Namai buvo nedideli, antžeminiai, stulpinės konstrukcijos. Statinį šildė kampe įrengtas įgilintas židinys, naudotas ir maistui gaminti. Vėliau bendruomenė apsigyveno kitapus Degalo upelio, o I tūkstantmečio pab. šalia kapinyno įsirengė piliakalnį, prie kurio veikė Perkūno kalnu vadinamas alkakalnis.

Ant piliakalnio lokalizuojama 1253–1263 m. minima Kretingos pilis, kurią valdė kuršių didikas Veltūnas ir jo broliai Reiginas, Tvertikis ir Saveidis. Kuršiams 1260 m. sukilus prieš kryžiuočius, pilis tapo vienu iš sukilimo centrų. 1263 m. kryžiuočiai ją sudegino, gynėjus išžudė, o moteris ir vaikus paėmė į nelaisvę.

Vokiečiai šias žemes valdė iki XX a. vidurio. Jų laikais apie XVII a. įsikūrė kaimas, kuris vokiškai vadinosi Nicolau Eglien (1687 m.), XVIII–XIX a. – Eglien Nicklau (Eglien Niclau, Eglin Niclau). Ikonografinėje medžiagoje 1796–1802 m. greta senojo pavadinimo naudojamas Eglischken (Ėgliškių) vardas, kuriuo 1860 m. vadinama visa vietovė. Galutinai Ėgliškių kaimas susiformavo 1898 m. liepos 1 d., prie Eglin-Niclau prijungus Venskų (Paupeln-Jakobo) kaimą. Vietovardis Eglien Nicklau kilo iš asmenvardžio Mikalojus Eglynas, o Ėgliškių vardas kildinamas iš žodžio eglė.

Kaimo gyventojai buvo lietuvių kilmės. Dauguma nuo XVI a. išpažino evangelikų liuteronų tikėjimą ir priklausė Kretingalės evangelikų liuteronų bendruomenei, o katalikai – Klaipėdos katalikų bažnyčios parapijai. 1944 m. didžioji dalis gyventojų pasitraukė į Vokietiją.

Po 1944 m. prijungta dalis Andulių (Anduln) kaimo žemių. 1950 m. Ėgliškiai perskirti į 2 dalis, kurių šiaurės rytinė su kitais Bajorų apylinkės kaimais prijungta prie Kretingos rajono savivaldybės, o pietvakarinė dalis palikta Klaipėdos rajono Kretingalės apylinkei.

1952 m. rugpjūčio 5 d. į Kranojarsko kraštą ištremta 10 asmenų Stasės ir Domo Vaišnorų šeima.

• Piliakalnis (I tūkstantmečio pab. – 1263 m.);
• Pilkapiai (I tūkstantmečio pr. m. e. II pusė – I a.);
• Kapinynas (II–XIII a.);
• Evangelikų liuteronų kapinės (XVIII–XX a. I pusė).